Kompleksi - Ventus - Sport Center - Pishina
Duke shfaqur rezultatet 1 nga 7 e 7

Temė: Origjina ballkanike e Ilirėve!

  1. #1
    Anėtar i ri Avatari i Bilderberg
    Anėtarėsuar
    Jul 2008
    Postime
    1,425
    Post Thanks / Like
    Rrespekti
    59

    Gabim Origjina ballkanike e Ilirėve!

    Origjina ballkanike e Ilirėve!

    Duke mbetur gjithmonė nė terrenin e bujqve-kafshėrritės tė parė, me origjinė indoevropiane ose tė kthyer nė tė tillė nėn ndikimin e popujve tė stepave, mund tė mendohet njė skenar tjetėr i « gjenezės » tė ilirėve, diēka i ndryshėm nga ata tė propozuar deri tani :
    1. Ka shumė tė ngjarė qė djepi i origjinės sė proto-ilirėve tė jetė brendėsia e viseve ballkanike, mjaft mė nė lindje ose nė verilindje nė krahasim me brigjet adriatike. Ajo pėrzierje mes aborigjenėve neolitikė, bartės tė kulturės sė « Evropės sė vjetėr » dhe tė ardhurve rishtas gjithmonė neolitikė – tė cilėt qė nga mijėvjeēari i V ose i IV p.e.s. duket se depėrtojnė nė Ballkan – domosdoshmėrisht ka prodhuar njė pėrplasje kulturash, skemat e tė cilės janė pėrshkruar nė tė gjitha veprat serioze qė flasin mbi indoevropianėt e parė. Elementi kryesor qė sugjeron idenė ėshtė ajo lidhje gjinore e natyrės gjuhėsore me proto-trakėt, gjė e cila sugjeron edhe rajonin gjeografik ku ka ndodhur fillimisht pėrzierja, e ndjekur nga pėrplasja.

    2. Ky fenomen nuk ėshtė as i izoluar as edhe i pėrveēėm pėr proto-ilirėt pasi, e njejta llogjikė mund tė pėrdoret edhe pėr proto-helenėt ose edhe proto-maqedonėt, tė ngjizur sikundėr tė parėt nga pėrzierja e aborigjenėve neolitikė ballkanikė dhe neolitikėve proto-indo-evropianė. Me fjalė tė tjera, jo vetėm qė i gjithė indoevropianizimi i Ballkanit ka njė djep tė pėrbashkėt por edhe « produkti » i pėrfituar ka tipare dhe elementa tė ngjashėm. Ėshtė vendi pėr tė pėrmendur edhe njėherė atė bashkėsi tė gjėrė kulturore, tė kultit dhe pjesėrisht etno-gjuhėsore qė u formua gjatė eneolitit nė Ballkan, e njohur me emrin gjenerik pellazgė i cili, i parė nėn tė gjitha kėndet e vėshtrimit, paraqitet si njė fenomen mbarėballkanik, me shtrirje deri nė Azinė e Vogėl ose edhe nė ishujt e Mesdheut lindor.

    3. Pas disa shekujsh tė kaluar nė vend – kohė e nevojshme pėr tė pėrsosur indoevropianizimin, pėr tė ngjizur stukturat elementare por tė dallueshme tė natyrės hierarqike dhe paraetnike, duke pėrfshirė edhe elementė tė glosės antike, grupime ose fise tashmė me origjinė indoevropiane proto-ballkanike fillojnė « pushtojnė » hapėsirėn gadishullore duke u ēvendosur drejt Perėndimit dhe Jugperėndimit. Ato fiset tona « proto-ilire » - kushėrinj tė afėrt me « proto-trakėt », bile edhe me « proto-helenėt » - mes drejtimeve tė tjera, zgjedhin me sa duket Perėndimin dhe ndjekin rrugėt natyrore tė gadishullit. Nėpėrmjet rrafshit tė Kosovės, ata prekin veriun e Maqedonisė sė sotme dhe mbrrijnė nė rajonin e liqeneve tė Ohrit dhe tė Prespės, pėrpara se sa tė pėrhapen mbi territoret e Shqipėrisė sė sotme dhe tė Epirit. Gjithashtu, duke ndjekur luginė e Savės, mė pas atė tė Danubit, ata pėrhapen nė fushėn e Panonisė dhe ēfaqen pėrgjatė bregdetit adriatik dhe jonian.

    4. Shkrirja e « proto-ilirėve » me grupimet autoktone tė tipit evropian ose ballkanik « i vjetėr » qė jetonin ndėrkohė nė viset adriatike dhe joniane, ndodh diku nė mijėvjeēarin e IIItė p.e.s. Kėta tė fundit ndėrkohė njohin metalurgjinė e bakrit dhe fillimet e metalurgjisė sė bronzit. Nė kėtė stad, historia jonė pėrputhet me atė tė historianėve shqiptarė, tė cilėt ngulmojnė – me tė drejtė – pėr atė vazhdimėsi tė shquar tė kulturės materiale lokale qė vendoset qė prej kohėve tė errėta tė bronzit tė mesėm. Pėr mė tepėr, kjo vėrejtje shkon nė drejtimin e hipotezės sė mėsipėrme pasi tretja e krijuar rishtas nuk ka asgjė tė pėrbashkėt me pėrplasjen : jo vetėm qė « proto-ilirėt » kanė mundur tė fitojnė nivelin kulturor « mesatar » ballkanik si edhe teknikat industriale tė indigjenėve pėrgjatė asaj kohe qė ata kanė jetuar nė brendėsi tė gadishullit por edhe « autoktonėt » mund tė kenė patur ndėrkohė kontakte tė shumta tė tė parakohshme me popullsitė e stepave. Nė fund tė fundit, tė ardhurit rishtas sjellin dhe imponojnė praktika tė reja varrosjeje siē ėshtė rasti i tumave, procese tė reja poēerie « me shirita » si edhe elementė tė reja gjuhe, duke tėrhequr nė kėtė mėnyrė pas vehtes masėn e popullsisė lokale qė ata gjetėn nė vend, nė atė proces tė gjatė tė « ilirizimit » qė zgjati disa shekuj, duke filluar nga epoka e bronzit.

    Ēka ėshtė e re nė kėtė mėnyrė kqyrjeje tė parahistorisė pėrmblidhet nga fakti se:
    Jo vetėm procesi i « gjenezės » tė bashkėsisė ilire nuk mund tė merret i shkėputur nga procesi i indoevropianizimit tė Ballkanit, por ai duhet kqyrur nė dy rrafshe tė ndryshėm kohorė dhe brenda dy kornizave tė veēanta hapėsinore por bashkėplotėsuese.

    - Rrafshi i parė ėshtė ai i fundit tė neolitit dhe i fillimit tė eneolitit, mbi tė cilin krijohet pėrzierja fillestare mes substratit lokal, bartės i kulturės sė « Evropės sė Vjetėr », dhe tė ardhurve rishtas proto-indievropianė nė njė kornizė qė pėrfshin zona tė gjera tė Ballkanit verilindor dhe qėndror. Ky proces parėsor pėrfshin indoevropianizimin e Ballkanit dhe krijimin e popullsive proto-ballkanike, pėrfaqėsuesit e tipizuar tė tė cilit mund tė ishin pellazgėt.

    - Rrafshi i dytė ėshtė ai i fillimit tė epokės sė bronzit ndėrkohė qė korniza ėshtė ajo e Ballkanit perėndimor : gjatė kėtij procesi tė dytė indoevropianėt proto-ballkanikė e shpėrngulur ripėrzjehen me popullsitė indigjene tė bregdetit adriatiko-dalmat dhe tė hinterlandit tė afėrt pėr tė krijuar ilirėt. Ura lidhėse mes kėtyre dy proceseve ėshtė shtegėtimi ndėrballkanik.

    E parė si nė njė dyndje e vėrtetė, e ardhur diku prej veriut, ky shtegėtim ndėrballkanik ka lėnė gjurmė tė thella nė parandėrgjegjen e popullsive antike tė gadishullit, pėrpara se sa tė pavdekėsohej nga autorėt e lashtė si Homeri, Hesiodi, Eskili ose Euripidi. Megjithatė historia e kėsaj ndėrfutjeje njerėzore nuk mbetet njė element i izoluar pasi ky fenomen do tė pėrsėritet edhe nė periudha tė tjera mė tė vonshme. Tė ardhur gjithmonė nga Lindja ose Veri-Lindja, grupime kalorėsish tė popujve tė stepave, pėrparėsitė teknologjike tė tė cilėve janė nė rradhė tė parė ato tė natyrės ushtarake, do tė dynden pėrsėri mbi viset e Ballkanit. Nuk ėshtė vėshtirė tė mendohet se nė kėto kushte, kėta pushtues tė pėrkohshėm tė kenė mundur tė rrėnojnė qendrat e banuara prej bujqish – metalurgė, ndėrkohė qė ndikojnė fuqimisht mbi jetesėn e autoktonėve duke ju transmetuar dijet e tyre. Nė tė kundėrt, ėshtė pothuaj e pamundur tė meret me mend qė kėta luftėtarė kalorės, megjithė forcėn dhe numrin e tyre tė madh, tė kenė mundur tė pėrmbysin fund e krye pejzazhin evropian me anė tė imponimit tė gjuhėve tė tyre indoevropiane, aty nga fundi i mijėvjeēarit tė IItė p.e.s.

    Njė tjetėr shteg i mundshėm, ai i tregėtisė dhe i shkėmbimeve parahistorike, mund tė ndriēojė lidhjen e bėrė prej arkeologėve tė shekullit tė mėparshėm mes ilirėve dhe bartėsve tė kulturės sė Hallstatit, njė popull i epokės sė hekurit me origjinė nga viset e Danubit tė Epėrm dhe tė Mesėm dhe tė Austrisė sė Sipėrme qė u bė i njohur pėr prodhimin e objekteve prej bronzi dhe prej hekuri, veēanėrisht prej shpatave pa dorėz me teh tė dyfishtė, si dhe pėr zbutjen e kuajve.

    Duke lidhur nė kėtė mėnyrė gjenezėn e ilirėve me protohistorinė e indoevropianėve, bėhet e mundur pajtimi i njė varg aspektesh kontradiktore tė tezave tė sipėrpėrmendura :
    - pasardhės sė proto-indoevropianėve dhe si pasojė indoevropianė ;
    - prodhim i njė evolucioni tė gjatė gadishullor dhe pėrfundimisht autoktonė tė Ballkanit ;
    - shtegėtues nė kėrkim tė hapėsirave jetėsore dhe si rezultat, tė ēfaqur disi vonė nė pjesėn perėndimore tė gadishullit.

    Ilirėt dhe bota antike.
    Megjithė vėshtirėsitė pėr tė rrethshkruar pėrhapjen territoriale tė ilirėve, duke shfrytėzuar burimet antike greke dhe mė pas romake, historianėt lokalė janė tė mendimit se etnosi i tyre popullonte njė territor tė gjerė, tė kufizuar nga lumenjtė Sava, Danub, Morava, Vardar dhe nga deti Adriatik dhe Jon, si edhe nga masivet malore tė Pindit deri nė gjirin Ambracik. Duke ndjekur kartografinė e epokės, bėhej fjalė pėr njė mori fisesh mes tė cilėve, mė tė njohurit ishin : istrėt, liburnėt, japodėt, desidiatėt, dalmatėt, ardianėt, dardanėt, peonėt, autariatėt, pirustėt, parthinėt, dasaretėt, enkelejtė, taulantėt, amantėt, bylinėt, antitanėt dhe sė fundi kaonėt, thesprotėt dhe molosėt. Popullsi tė tėra me origjinė ilire siē ėshtė rasti i mesapėve dhe japigėve mendohet se u shpėrgulėn nė gadishullin Italik dhe u vendosėn nė pjesėn juglindore tė Apenineve ndėrkohė qė grupe tė tėra dardanėsh ēfaqen nė Azinė e Vogėl pėrpara se tė bėnin pjesė nė koalicionin legjendar tė Trojės kundėr pushtuesve akej.

    Eshtė shumė e mundshme qė fillimisht, emėrtimi ilirė tė ketė qenė pėrdorur pėr tė pėrcaktuar njė grupim popullatash qė banonin nė njė zonė gjeografike shumė mė tė ngushtė. Kėshtu, me kėtė emėr, Herodoti pėrshkruan popullsitė enkelej, fqinje me maqedonėt, ndėrkohė qė Tuqididi pėrmend taulantėt, tė cilėt i quan ilirė qė banonin pėrrreth Epidamnit – Durrėsit – dhe mė nė jug, nė Kaoni dhe nė Thesproti. Sė fundi, Pseudo-Skylaksi i vėren ilirėt nė jug tė vendit tė liburnėve deri nė Kaoni. Mjaft mė vonė, nė periudhėn romake – nėpėrmjet pendės sė Plinit tė Vjetėr dhe mė pas tė Apianit tė Aleksandrisė – ky emėr kthehet nė njė emėrtim gjinor, duke pėrfshirė njė varietet tė madh fisesh qė banojnė nė njė shtrirje tė tillė – Iliria, qė me kėtė rast rrethshkruan edhe shpėrndarjen e tyre gjeografike.

    Po qe se i zėmė besė opinionit tė specialistėve tė gjuhėsisė, i cili jo gjithmonė pėrputhet me atė tė historianėve, emėrtimi « ilirologji » ka vuajtur pėr njė kohė tė gjatė nga njė lloj urie e tepėruar dhe nga njė hipertrofi e tillė sa qė mund tė quhet « iliromani ». E thėnė ndryshe dhe me fjalė tė thjeshta, disa prej historiano-gjuhėtarėve e kanė pėrdorur doktrinėn ilire si njė thes ku mund tė shtihet ēdo send - tė cilit nuk i ėshtė gjendur vendi tek thasėt e tjerė. Nėn pretekstin e njė ngjashmėrie mė shumė tė sajuar se sa reale dhe tė mbėshtetur tek argumenta gjuhėsorė tė zbehtė pėr tė mos i quajtur tė dyshimtė, kėta studiues kanė grupuar nėn tė njejtin emėrtim fise dhe popuj qė pak kanė tė bėjnė me ilirėt « e vėrtetė ». Eshtė rasti i venetėve, i istrėve ose edhe i liburnėve, tė cilėt tė tjerė historiano-gjuhėtarė evropianė kanė tendencė t’i shtien nė njė grup tė veēantė « adriatiko verior », me njė gjuhė qė lidhet mė tepėr me atė italike. Pothuaj e njejta gjė mund tė thuhet edhe pėr dalmatėt, japodėt dhe fise tė tjera panoniane – ndoshta tė dala nga trungu i pėrbashkėt ilir, por ndėrkohė tė « ēilirizuara » dhe pjesėrisht tė « italicizuara » nėn ndikimin e fuqishėm tė fqinjėve italikė.

    Rasti i fiseve mė jugore gjithashtu le vend pėr diskutim. Teza qė pohon pėrkatėsinė e ngushtė ilire tė fiseve jugore siē ėshtė rasti i kaonėve, thesprotėve ose molosėve – duke cituar kėtu ata mė tė njohurit qė dikur banonin nė Epir, bashkon me vėshtirėsi rezultatet qė vijnė nga gėrmimet arkeologjike, ngjashmėritė kulturore dhe mė nė fund trajektoren e zhvillimit tė strukturave shtetėrore dhe politike. Ndėrkohė qė materialet arkeologjike dėshmojnė pėr lidhje tė vjetra dhe tė shumėfishta me botėn ilire, afėritė kulturore – dhe gjuha – i lidhin me fqinjėt e tyre maqedonas. Sidoqoftė, edhe pėr kundėrshtarėt e tezės ilire, bėhet shumė i vėshtirė pohimi qė kėto fise i pėrkasin katėrcipėrisht botės helene, tė zotėruar nga Athina, Korinthi ose Sparta. Kuadri i pėrgjithshėm i jetės sė tyre dhe organizimi shoqėror lejon tė mendohet qė, pavarėsisht pėrkatėsisė « etnike », paralelisht me ndėrfutjen intensive nė botėn ilire, shkallė shkalle, ata kanė pėsuar njė proces helenizimi nėn ndikimin e maqedonėve dhe tė grekėve.

    Historianėt shqiptarė na sigurojnė se Ilirėt merreshin me rritjen e kafshėve dhe tė kuajve dhe praktikonin bujqėsinė. Pėr mė tepėr, ata ishin metalurgė tė mirė pasi dinin tė nxirrnin, tė shkrinin dhe tė pėrpunonin bakrin dhe hekurin, qė vinin nga minierat e vendit dhe si pasojė, ata ishin edhe kovaēė tė shkathėt ; shkurt, artizanė tė zotė, tė njohur dhe tė ēmuar nga bota antike. Pėr mė tepėr, Ilirėt ushtronin shkėmbimin dhe tregėtinė dhe komunikonin me rajone tė tjera tė botės antike. Gėrmimet arkeologjike tė zhvilluara nė njė numur tė madh tumash kanė nxjerrė nė dritė njė shumllojshmėri objektesh, qė venė nė dukje mjaft aspekte tė jetės sė pėrditshme ilire. Thikat me origjinė mikenase, fibulat dhe objektet e tjera femėrore me origjinė italike, rruazat prej qelibari nga viset e Balltikut lejojnė tė merret me mend gjeografia e shkėmbimeve tė tyre. Pėrfundimisht, tablloja plotėsohet me marrėdhėniet pronėsore dhe tė luftės, dy konstante krejt tė zakonshme tė jetės sė fiseve ilire qė pėr mė tepėr, ushtronin edhe piratėrinė mbi anijet tregėtare tė Adriatikut.

    Dy mėnyrat e privilegjuara tė shkėmbimit, tregėtia dhe lufta, ēuan nė pėrierjen ose « kryqėzimin » e popullatave nė viset kufitare. Ėshtė racionale tė mendohet se maqedonasit e vjetėr kishin marrėdhėnie tė vjetra kushėrillėku me fqinjėt e tyre ilirė, elementė pėrbėrės njerėzorė tė tė cilėve bėnin pjesė nė amalgamėn e formimit atij kombi qė nxorri burra tė tillė si Aleksandri i Madh. Vetėm mė vonė – me adoptimin e mėnyrės sė jetesės dhe tė karakteristikave kulturore greke – maqedonasit shkasin drejt helenizimit tė tyre tė ngadalshėm por tė sigurt. Ka shumė tė ngjarė qė gjithashtu, nė territorin e dardanėve, ilirėt tė jenė pėrzierė rishtas edhe me trakėt – njė tjetėr popull i lashtė ballkanik qė jetonte nė territoiret e sotme tė Bullgarisė – dhe qė ndante me tė parėt njė origjinė tė largėt tė pėrbashkėt. Thellė nė jug, ilirėt u influencuan, thjesht pėr tė mos thėnė se u pėrzjenė, me helenėt qė pėr mė tepėr, themeluan pėrgjatė brigjeve tė Jonit dhe veēanėrisht tė Adriatikut, njė varg tė tėrė qytetesh, tregjesh ose kolonish me prirje tė theksuar tregėtare, Epidamni - Durrės, tė ngritur nga banorėt e Korfuzit rreth fundit tė shekullit tė VIItė p.e.s (viti 627 ?) ose Apollonia, e themeluar nga korinthasit nė vitin 588 p.e.s. Nė shekullin e Vtė p.e.s, kėto dy qendra tashmė ishin shėndrruar nė qytete-Shtete tė mėdha, tė rrethuara me mure tė trasha mbrojtėse, prapa tė cilėve zhvillohej njė aktivitet i rėndėsishėm ekonomik. Duke pėrfituar nga forca e tyre, nga fakti qė ato prisnin monedhėn e tyre, nga rrjeti i fuqishėm i shkėmbimeve me pellgun mesdhetar dhe me hinterlandin ilir, ato u shkėputėn nga ndikimi i metropolit grek dhe ndoqėn njė trajektore tė pavarur dhe njė dinamikė tė tyren. Megjithė tensionet politike dhe luftrat pėr pushtet mes shtresave tė ndryshme qytetare qė ēuan deri nė luftėn civile tė vitit 436 p.e.s, Epidamni dhe Apollonia mbetėn shembuj tė njė shoqėrie civile dhe politike ; shkurt, njė shoqėri qytetare. Porti tjetėr jugor Aulona, konkurrohej nga dy koloni tė tjera nė jug tė vendit : Orikos – Orikumi et Buthrotos - Butrinti.
    Pėrveē pėrzierjes me fqinjėt, ilirėt vuajtėn dhe pasojat e mėrgimeve evropiane, siē ėshtė rasti i keltėve nga fillimi i shekullit tė IV p.e.s, qė vinin nga Veriperėndimi. Fise tė tėra kelte siē ėshtė rasti i skordiskėve u ngulėn nė fushėn danubiane dhe dėbuan popullsitė autoktone drejt jugut.

    Kjo « bashkėsi e gjerė kulturore dhe etnike, e cila nė epokėn e hekurit nė bazė tė zhvillimit tė brendshėm ekonomiko-shoqėror, do tė vazhdonte tė zhvillonte mė tej kulturėn e vet duke i dhėnė asaj njė fytyrė gjithnjė mė tė pėrcaktuar etnike », ky territor i gjerė i banuar prej grupit ilir i pėrbėrė nga bėrthama tė kristalizuara etno-kulturore ashtu siē ishin vėrejtur prej autorėve antikė, njohu vetėm njė bashkim politik ose shtetėror tė pjesshėm dhe fragmentar, qė preku nė rradhė tė parė rajonet jugore. Duke patur si tė pėrbashkėt njė origjinė tė njejtė dhe, pa asnjė dyshim, njė varg vlerash, besimesh dhe elementė tė tjerė shoqėrorė, fiset si dhe bashkimet e fiseve u zhvilluan sipas trajektoreve tė veta, shpesh tė diktuara prej botės rrethuese dhe fuqitė fqinje. Ata u zgjeruan nė territore tė tėra, farkėtuan pushtete tė natyrės politiko-ushtarake dhe krijuan perėnditė e tyre – pra, njė varg motivesh tė vlefshme sipas tė cilave ata fituan tė drejtėn tė quhen popuj, ndėrkohė qė bashkėsia e tyre s’mundi asnjėherė te ngrihet nė nivelin e njė « kombi ».

    Formacionet e para autonome ilire u ēfaqėn gjatė shekullit tė VII –VItė p.e.s. Ato u krijuan nė formėn e federatave tė fiseve tė ndryshme, brenda tė cilave ekonomia bujqėsore shtėpijake udhėhiqte fushat e jetės shoqėrore. Megjithėse ēfaqja e veglave dhe e armėve prej hekuri, paralelisht atyre prej bronzi, ēoi drejt ndryshimeve tė ndjeshme, kjo periudhė karakterizohet nga mungesa ose mė mirė te themi egzistenca embrionare e elementėve qė qėndrojnė nė themel tė ekonomisė sė shkėmbimeve, do tė thotė e shkrimit dhe e pėrdorimit tė monedhave. Baza sociale e shoqėrive tė tilla mbėshtetet mbi bujqit dhe barinjtė e lirė ose gjysėm tė lirė, tė organizuar sipas modeleve fisnore ose sipas bashkėsive agrare. Njėkohėsisht, sikundėr edhe tek fqinjėt e tyre helenė, zhvillohet shpronėsimi dhe kthimi nė gjendje vartėsie tė popullsive tė nėnshtruara osė tė ngadhėnjyera gjatė luftės. Egzistenca e prospelatėve tek ardianėt ose e dullėve tek dardanėt, e vėrejtur dhe e pėrmendur nga autorėt antikė qė e krahasojnė me gjendjen e hilotėve tė spartanėve, pėrfaqson jo vetėm njė formė tė hershme tė skllavėrisė por njėkohėsisht dhe tė egzistencės tė njė shoqėrie tė hierarqizuar, vendi i parė nė tė cilėn i takon basileut. Ky sistem u adoptua nga shumica e popujve ilirė tė bregdetit adriatik, duke pėrfshirė kėtu edhe taulantėt si dhe enkelejtė, ndėrkohė qė kaonėt dhe thesprotėt kishin zgjedhur njė sistem oligarqik. Megjithėse toka i pėrket tė gjithė fisit, Bazileu ruan privilegje tė rėndėsishme, sidoqoftė tė kufizuara nga njė kėshill, i cili mbetet instancė vendimore. Tėrėsia e kėtyre faktorėve tė organizimit shoqėror tek ilirėt bėn qė shoqėria e tyre tė konsiderohet si njė shoqėri subjektesh qė zhvillohet nė gjirin e njė « Shteti » territorial, pa mundur tė krijojė pėrbėrėsit e njė shoqėrie politike.
    Afėria dhe bashkėjetesa nė tė njejtėn hapėsirė gjeografike e dy tipeve tė ndryshme tė Shtetit dhe tė dy shoqėrive, Qyteti-Shtet dhe Shteti territorial sikundėr shoqėria politike dhe shoqėria e subjekteve, ėshtė mjaft dobiprurės pėr zhvillimin e mėtejshėm tė tė fundit. Pėr mė tepėr, diferencat e vėrejtura nė nivelin shoqėror, kulturor ose ekonomik asnjėherė nuk krijuan njė pengesė nė marrėdhėniet e fqinjėsisė sė mirė. Ato nuk pėrcaktojnė as edhe raporte force tė veēanta, me qėllim qė tė favorizojnė sistemin shoqėror mė tė zhvilluar. Nė tė kundėrt, basilenjtė ilirė u pėrzien nė ēėshtjet e qyteteve-shtete tė afėrt siē ishte rasti i mbretit tė taulantėve, Glaukia, gjatė shekullit tė IVtė p.e.s. Si pėrfundim, Shteti territorial « barbar » pėson influencėn rrezatuese tė qytetėrimit helen dhe nė disa raste pėrfundon duke u helenizuar, me adoptimin e strukturave sociale dhe politike tė botės greke. Shpejtėsia e kėtij procesi dhe shkalla e helenizimit do tė varet nga afėria me epiqendrėn. Historia pėrmend rastin e maqedonėve por gjithashtu edhe atė tė thesprotėve si edhe te molosėve tė Epirit.

    «Hapi i parė nė likuidimin e njė populli ėshtė tė fshini kujtesėn e tij. Shkatėrroni librat e tij, kulturėn e tij, historinė e tij. Atėhere vini dikė tė shkruajė libra tė rinj, tė krijojė njė kulturė tė re, tė shpikė njė histori tė re. Para se tė kalojė shumė kohė kombi do tė harrojė se ēfarė ėshtė dhe ēfarė qe».


    " A nation of sheep will beget a government of wolves" : Edward R. Morrow ( 1908-1965 ) American Journalist.



  2. #2
    Anėtar i ri Avatari i Bilderberg
    Anėtarėsuar
    Jul 2008
    Postime
    1,425
    Post Thanks / Like
    Rrespekti
    59

    Gabim

    Origjina ilirike e Arbėrve.
    Duke u rikthyer nė terrenin e shekujve tė VItė – VIIItė tė erės sonė, ėshtė e pamundur qė tė mos vemė re pėshtjellimin qė mbretėron rreth Ilirėve tanė. Ata « barbarė » tė frikshėm qė tmerronin maqedonasit e parė me thirrjet e tyre tė luftės si dhe ata piratė tė egėr qė terrorizonin anijet romake tė Adriatikut janė zhdukur prej kohėsh, pa lėnė asnjė gjurmė. Qė prej rėnies sė mbretėrisė ilire tė Gentit (viti 168 p.e.s) dhe veēanėrisht qė prej nėnshtrimit pėrfundimtar tė Ilirisė (viti 35 p.e.s), pak nga pak territoret e tyre bėhen pjesė pėrbėrėse e asaj « indivisum patrimonium » qė pėrfaqėson Perandoria romake. Njerėz tė lirė ose kolonė, banorė tė qyteteve ose tė thellėsisė malore, tė gjithė ilirėt kthehen nė banorė tė civitas ndėrkohė qė, pas hyrjes nė fuqi tė Ediktit tė Karakallės nė vitin 212, ata bėhen qytetarė romakė. Gjatė kėsaj periudhe, ata do tė quhen ende ilirė pėr hir tė njė tradite qė mbetet e dorės sė dytė : nė kuptimin e lidhjeve kulturore – duke pėrfshirė kėtu edhe pėrdorimin e gjuhės sė tyre qė gjithmonė mbeti njė gjuhė e folur, pa mundur tė gjejė njė shprehje tė shkruar – ose, nė kuptimin e prejardhjes sė tyre gjeografike – njė rajon i tėrė qė herė herė i bashkangjitet Provincės sė Maqedonisė, herė herė Ilirikumit ose Dalmacisė – sipas nevojave tė shpėrndarjes territoriale tė Perandorisė.

    Vizioni origjinal i Dioklecianit nė lidhje me ndarjen e botės antike nė Perėndim dhe Lindje do t’a thellojė edhe mė tepėr kėtė proces : tashmė tė ndarė nga pikpamja administrative mes dy njėsive tė mėdha perandorake, ata pėrbėjnė njė komponent tė pandashėm tė mozaikut etnik qė karakterizon shoqėrinė greko-romake. Njė numur i madh individėsh integrohen nė strukturat e pushtetit, duke zgjedhur rrugėn mė tė shpejtė : atė tė karrierės ushtarake. Rasti i atyre perandorėve « ushtarė » tė epokės tė anarkisė ushtarake si dhe tė asaj qė do tė vijė pas, e quajtur « ilirjane », ose e perandorėve ilirė tė dinastisė Justiniane pėrbėn njė provė tė shkėlqyer.

    Nė mėnyrė tė pėrmbledhur, bėhet fjalė pėr njė element njerėzor tė Perandorisė romake, i cili ka mundur tė realizojė njė integrim administrativ tė konsiderueshėm dhe njė pjesėmarrje shoqėrore tė rėndėsishme, ndėrkohė qė mbetet nė kontakt tė vazhdueshėm me qytetėrimin greko-romak, gjurmėt e tė cilit janė mjaft tė dukshme nė rradhė tė parė mbi elitat e saj. Sidoqoftė, sikundėr gjithandej nė Ballkan dhe gjetkė, fshati dhe veēanėrisht malėsia shpėtojnė nga romanizimi i gjithėpushtetshėm dhe mbeten thellėsisht ilire : me fjalė tė tjera, duke pėrdorur gjuhėn latine dhe mė pas atė greke si mjet komunikimi nė fushėn administrative ose pėr nevojat e saj liturgjike, gjithēka tė bėn tė mendosh se masa e popullsisė vazhdon tė pėrdorė gjuhėn e vet vendase dhe tė zhvillojė njė kulturė tė vetėn. Mė tepėr se kurrė nė kėtė fazė fundore tė jetės sė vet, fuqia e pashterrur e Perandorisė identifikohet me forcėn e institucioneve tė saj, territori i saj i paanė asimilohet me ndarjen administrative dhe sė fundi, varieteti etnik i pamasė zhduket pėrpara bashkėsisė artificiale tė qytetarisė romake.

    Gjatė shekullit tė IV tė erės sonė, prologu « barbar » arriti tė thyejė ekuilibrin Lindje – Perėndim, nė mes tė tė cilit gjendej vendi i ilirėve. Megjithė peshėn e institucioneve dhe tė ligjeve, megjithė ideologjinė e porsalindur judeo-kristiane, megjithė thellėsinė e kulturės shumėshekullore, qytetėrimit greko-romak ju desh tė lėshojė terren pėrballė forcės brute tė nomadėve tė pagėdhėndur barbarė. Nė kėtė mėnyrė, karta etnike e kontinentit ndryshon njėherė e pėrgjithmonė : shprehja latine rrudhet dhe arrin tė mbahet nė pjesėn perėndimore tė rrethqarkut mesdhetar, duke i lėshuar zonėn e veriut gjermanikėve, ndėrkohė qė e folura greke braktis pjesėn mė tė madhe tė Ballkanit nė favor tė korpusit tė gjuhėve sllave qė tashmė pėrhapen nga Balltiku deri ne brigjet e detit Egje dhe nga deti i Zi nė Adriatik. Atij qė pranon kėtė mėnyrė tė menduari, i duhet njėkohėsisht tė pranojė qė kjo popullatė e Mesjetės sė hershme, e dalė nga rrėnja ilire, mundi jo vetėm t’i rezistojė asimilimit romak – siē ėshtė rasti i njė varg popujsh tė Ballkanit dhe gjetkė – por njėkohėsisht, falė gjallėrisė jetėsore tė saj, falė gjithashtu shtrirjes sė saj tė gjerė territoriale si edhe relievit malor vėshtirėsisht tė kalueshėm qė shpesh i ka shėrbyer si strehim, arriti t’i bėjė ballė edhe rulit petėzues sllav.

    Pikėrisht, kjo ėshtė edhe pika mė delikate e tė gjitha teorive tė vazhdimėsisė pasi na duhet njėkohėsisht tė pranojmė qė « ilirėt » e kėsaj periudhe dhe pasardhėsit e tyre formojnė njė rast tė veēantė, unikal nė llojin e tij dhe jashtė ēdo lloj skeme drejtuese tė shpėrndarjes sė grupeve etnike mbi kontinentin evropian. Nė tė vėrtetė, nė tė njejtin rast gjenden edhe Vllehėt : kėta kushėrinj tė largėt tė ilirėve – nga ana e rrėnjėve tė pėrbashkėta – mbeten tė vetmit gjallues tė shtratit indigjen ballkanik tė romanizuar.

    Ndėrfutja nė Ballkan e Bullgarėve (fundi i shekullit tė Vtė) dhe mė pas e Sllavėve (shekulli i VI-VIItė) shfaqet si elementi kryesor i njė procesi tė gjatė asimilimi, gjithandej i pranishėm, qė prek tėrėsinė e viseve ballkanike duke pėrfshirė dhe Ilirikumin e vjetėr. Ai u pėrshpejtua nga njėra anė nga dinamizmi demografik tė popujve tė rinj dhe nga ana tjetėr nga palėvizshmėria, dekadenca dhe rėnia e institucioneve tė romanizuara si dhe e strukturave autoktone. Pėrveē disa « ishujve tė bizantinizuar », tė krijuara pėrreth qendrave tė mėdha urbane dhe rreth e qark zonės sė Konstandinopojės, pjesės tjetėr – duke pėrfshirė kėtu edhe pjesėn mė tė madhe tė Greqisė – ju desh tė pėrballonte stigmatėt e pushtimit sllav deri nė shekullin e VIIItė, pėr tė mos thėnė deri nė shekullin e IXtė. Ėshtė mė se e mundshme qė, nėn presionin e porsaardhurve kroatė dhe serbė, pjesa mė e madhe e « Ilirėve » tė jetė shkrirė nė masėn tashmė vendase ndėrkohė qė njė pjesė e autoktoneve tė jetė ēvendosur ose shtyrė nga zonat fushore dhe bregdetare drejt brendėsisė malore, gjė e cila ndikoi nė forcimin e mjedisit autokton lokal mjaft tė shpėrndarė si dhe nė gjallėrimin e shprehjes verbale, gjithashtu nė shuarje. Historianėt shqiptarė na sigurojnė se fenomeni sllav, i cili preku nė mėnyrė tė ndjeshme rajonet danubiane, brigjet dalmate si edhe zonat e brendshme tė Rashkės deri nė Maqedoni, nuk mundi tė prekė nė mėnyrė tė qėndrueshme – ose tė themi qė preku tė paktėn pjesėrisht – provincat diokleciane tė Pevalitanisė, tė Epirus Nova (Epiri i Ri) dhe tė Epirus Vetus (Epiri i Vjetėr). Sipas tyre, megjithė egzistencėn e njė farė shkalle tė « romanizimit » si dhe tė vėnies nė provė sllave, grupi jugor i « kombit » tė madh ilir mundi tė ruajė dhe tė zhvillojė identitetin e tij tė pėrveēėm si edhe gjuhėn e tij tė folur, shkurt shprehjen e ngushtė tė kėtij identiteti, nė njė hapėsirė qė pėrputhet pak a shumė me shtrirjen gjeografike tė Shqipėrisė sė sotme dhe tė Kosovės.

    Ndėrkohė qė hordhitė e para sllave synuan qytetet e lulėzuara tė jugut tė gadishullit (Selanikun, Konstantinopojėn), duke zgjedhur akset rrugore qė zbresin nga Danubi dhe qė si rrjedhojė pėrshkojnė provincat dardane dhe tė Epirus Vetus, ato tė mėpastajmet pėrshkuan dhe rrėnuan brigjet adriatike, duke zbritur deri nė Prevalitani ose edhe nė Epirus Nova. Dukuria mė e thekur e ortekut sllav ishte krijimi i « Sklavinies », kėto ngulitje tė pavarura nė thellėsi tė tokave bizantine tė cilat i rezistuan ringadhėnjimit perandorak. Ngulitje tė tilla patėn jetė tė gjatė nė Maqedoni, nė Trakė si dhe nė tokat greke : nė Thesali, nė Beoci ose nė Peloponez. Tė nisur nga Maqedonia, grupe tė tėra sllave u vendosėn nė luginat e Devollit, tė Osumit ose tė Vjosės. Vetėm nė kohėn e Justinianit tė IItė - Hundėprerit, Perandoria bizantine ndėrmorri detyrėn e vėshtirė qė tė ēvendosė njė pjesė tė kėtyre popullatave drejt Azisė tė Vogėl me qėllim qė tė rimerrte akset tradicionale tė transportit siē ishte rasti i via Egnatia, qė lidhte Konstantinopojėn me pjesėt e tjera tė botės latine. Sidoqoftė, njė numur specialistėsh janė tė mendimit se grupime tė rėndėsishme me origjinė serbe u vendosėn nė fushat perėndimore tė Adriatikut tė poshtėm, ose e thėnė ndryshe nė viset e Shqipėrisė sė sotme, duke ju shmangur qyteteve si dhe zonave malore. Ato paraqiten nė kėtė mėnyrė si njė nga kompozantet etnike tė pėrzierjes sė popullatave lokale gjatė Mesjetės.

    Megjithatė, historianėt shqiptarė ngulmojnė se « …gjithsesi, burimet historike, tė dhėnat arkeologjike e ato gjuhėsore, i kanė shtyrė studiuesit tė dalin nė pėrfundimin se brezi perėndimor i Ballkanit qė pėrfshihej nė provincat diokleciane tė Prevalit, Epirit tė Ri dhe tė Epirit tė Vjetėr, me njė shtyrje ku mė shumė e ku mė pak tė thellė drejt brendėsisė, ėshtė ndėr rajonet mė pak tė prekur nga kolonizimi sllav. Pėrkundrazi, popullsia e hershme autoktone iliro-shqiptare u pėrforcua nė kėtė gjerėsi gjeografike me grupe tė tjera iliro-shqiptare tė ardhura nga viset e brendshme, ku invazioni sllav kishte qenė masiv ».

    S’ka asnjė dyshim qė pėr mendimin shkencor shqiptar ky pėrfundim ėshtė jo vetėm logjik por edhe i vetmi qė mund tė shpjegojė atė ēka quajtėm mė sipėr « vazhdimėsinė iliro-shqiptare », nė rradhė tė parė si njė « vazhdimėsi tė banimit » e ndjekur nga njė « vazhdimėsi kulturore dhe etnike ». E megjithatė, ai jo vetėm ėshtė pėrmbledhur shumė shpejt por njėkohėsisht ėshtė formuluar edhe mjaft ngathėt nėqoftėse pretendon tė shėrbejė si argument i pathyeshėm pėr tė justifikuar shėndrrimin e thellė qė pėsoi vendi ilir nėn perandorinė romake (perėndimore dhe lindore). Ende mė pak ai mund tė pėrdoret nė rolin e njė pėrgjigjeje tė denjė ndaj asaj vėrejtjes kėmbėngulėse tė « hiatusit kronologjik tė rėndėsishėm mes [zhdukjes sė] ilirėve dhe [ēfaqjes sė] shqiptarėve ».

    Pas kėsaj kqyrjeje tė horizontit shkencor, bėhet mė se e qartė qė kjo « ēėshtjeje e ndėrlikuar e origjinės sė shqiptarėve » paraqitet para sė gjithash si njė ēėshtje bindjeje tė thellė. Eshtė pikėrisht kjo bindje qė shtyn tė kėrkohet metoda adekuate dhe tė mblidhen provat e pėrshtatshme nė vend qė tė jenė provat ato qė orientojnė mendimin.

    Lidhur me kampin e parė – atė tė skeptikėve ndaj origjinės ilire tė Arbėrve - si mund tė shpjegohet ndryshe kjo prirje qė gjen burimin nė grindjen e pėrjetshme mes arkeologėve dhe gjuhėtarėve nė lidhje me indoevropianėt e mjergullt dhe qė ēon nė hulumtimin e Mesjetės me anė tė njė instrumenti kėrkimi gjuhėsor, i prodhuar enkas pėr proto-historinė ?
    Ėshtė mė se e kjartė qė argumenti gjuhėsor mbetet fort i brishtė pėr t‘u pėrdorur si mburojė ndaj vėrejtjeve dhe pyetjeve qė e tejkalojnė pragun e intuitės. Kėshtu, megjithė ndėrlidhjet dhe afėritė e shqipes me rumanishten, kėto dy gjuhė mbeten po aq tė pakuptueshme ndaj njera tjetrės sikundėr dhe greqishtja ose serbishtja me shqipen. Bile edhe ato tė famshmet « struktura gramatikore » nuk janė njė pėrjashtim shqiptaro-rumun ose shqiptaro-vlleh pasi, para sė gjithash bėhet fjalė pėr njė dukuri tė pėrgjithshme qė herė herė quhet « bashkim gjuhėsor ballkanik » herė herė « fushė gjuhėsore ballkanike ». Me fjalė tė tjera, njė bashkėsi e tėrė e gjuhėve ballkanike (rumanishtja nė format e saj tė ndryshme – duke pėrfshirė edhe arumanishten e Vllehėve, bullgarishtja dhe maqedonishtja – dhe nė shkallė mė tė vogėl edhe serbishtja, gjuha shqipe nė dy variantet e saj – gegė dhe toskė, greqishtja e sotme bile edhe turqishtja) ndajnė mes tyre ngjashmėri tė shumta tė natyrės fonetike, morfologjike, sintaktike dhe leksikale, tė cilat nuk rrjedhin nga fakti se gjithė kėto gjuhė paskėshin njė origjinė tė pėrbashkėt.

    Duke ndrruar kampin – dhe bindjen, tė tjera pyetje lindin nė kokė. Pėrse duhet ngritur njė teori e tėrė e gjenezės qė zhytet drejtpėrdrejt nė mjergullėn e parahistorisė, duke shmangur me shumė kujdes tė gjitha proceset e pėrzierjes sė popullatave ? Pėrse duhet lėnė pas dore ēdo afėri gjuhėsore, qė dėshmon pėr lidhjet e vjetra dhe tė thella me botėn rrethuese nė zhvillim tė vazhdueshėm ? Pėrse duhet minimizuar, pėr tė mos thėnė fshehur, ngulja e sllavėve tė shekullit tė VIIItė nė tokat e quajtura shqiptare, njė prezencė qė pėrforcohet nga pushtimi bullgar i shekullit tė Xtė ? A ėshtė fjala pėr njė tundim nacionalist apo pėr njė krenari kombėtare qė errėson pamjen dhe qė ve pėrbėrėsin njerėzor dhe territorial shqiptar nė njė situatė tė paqėndrueshme nė lidhje me prirjen qė vepron mbi bashkėsinė ballkanike ?

    Sado tė rralla dhe fragmentare tė jenė elementėt qė vijnė nga Lashtėsia dhe Mesjeta e Hershme, ėshtė karakteristike fakti se mjediset e specializuara historike projektojnė vėshtrimin dhe gjykimin e sotėm mbi tė kaluarėn, pa bėrė pėrpjekjen e nevojshme dhe tė domosdoshme tė respektit tė shpirtit tė epokės. Nė kėtė mėnyrė, krijohet pėrshtypja se grupimet njerėzore ende heterogjene tė atėhershme - tė strukturuara rreth marrėdhėnieve tė pronėsisė, tė diferencuara nėpėrmjet dhunės dhe tė identifikuara nėpėrmjet lidhjeve tė gjakut, tė afėrisė territoriale ose tė shprehjes verbale tė pėrbashkėt s’janė gjė tjetėr veēse kombet e sotme. Askush nuk i shpėton tundimit tė shenjtėrojė origjinėn nėpėrmjet kungimit nė kazanin e stėrlashtė, nėpėrmjet krijimit tė atyre mijra lidhjeve tė mirėqėna ose tė sajuara mes ballkanikut tė sotėm tė mijėvjeēarit tė tretė dhe deka-stėrgjyshit tė tij tė lashtė tė fillimit tė mijėvjeēarit tė parė. Pėrse atėhere duhet tė vemė nė kryq historianin shqiptar qė kqyr Ilirin ose Arbėrin me admirimin krenar tė stėrnipit, ndėrkohė qė homologu i tij grek betohet mbi kryen e Helenit athinjot ose teban – duke ditur qė si njėri dhe tjetri janė tė ndėrgjegjshėm qė nga tė parėt i ndan njė pafundėsi ndėrfutjesh njerėzore bullgare, sllave, latine, turke… Nė ē’mėnyrė – pėrveē frymėzimit nacionalist – mund tė tentohet njė barazvlerė nė kėtė botė absurde ballkanike ku edhe Serbi mė i thjeshtė gdhihet dhe ngryset nėn nanuritjen e bėmave tė car Stefan Dushanit ose tė vajit tė Fushė Kosovės, ku edhe Maqedoni mė i rėndomtė beson se nė rremat e tij rrjedhin disa pika gjaku nga tė Lekės sė madh ?
    * * *
    Ja pra, mundėm kėshtu tė mbyllim lakun e famshėm kohor, me ēfaqjen e jashtėzakonshme tė atyre arbėrve-shqiptarė misteriozė. Po qe se i besojmė dėshmisė sė bizantinit tė parė qė mundi t’i shohė me sy, mezi arrijmė tė kuptojmė qė ata janė tė aftė tė mbajnė amėt dhe tė ndjekin pas udhėheqėsin e tyre ; pra, qė ata dijnė tė sillen si ushtarė – dhe qė pėr mė tepėr, janė besėtytė. Na duhet tė presim disa vjet – dhe kėsaj rradhe bėhet fjalė pėr dėshminė e njė bizantineje – pėr tė mėsuar se ata jo vetėm dinė tė flasin por edhe qė janė tė besueshėm pėrderisa ju jepet pėr administrim njė qytet si puna e Dyrrahit. Do tė kishim dėshiruar qė, megjithė shqetėsimin e tyre pėr tė riprodhuar besnikėrisht bėmat e luftės kundėr gjeneralėve rrebelė ose kundėr normanėve, kėta kronikanė – tė shtyrė nga kurioziteti i thjeshtė – tė na sillnin disa detaje lidhur me kėta arbėr qė sapo i kanė zbuluar : gjuhėn e tyre, zakonet ose mėnyrėn e jetesės, mėnyrėn e tyre tė veshjes ose tė luftuarit… Asgjė prej gjėje nuk arrijmė tė kuptojmė : nė lidhje me kėto elementė, qė i pėrkasin njė populli tė tėrė qė « ngulet befasisht » nė tokėn e tyre dy hapa mė tej Konstandinopojės, bizantinėt mbeten tė heshtur pėr njė kohė tė gjatė, megjithė traditėn e pasur prej historianėsh dhe shkrimtarėsh qė i ka shtyrė deri nė fund tė botės nė kėrkim tė popujve tė rinj.
    Pėrse njė gabim i tillė, pėr tė mos thėnė harresė, ndaj kėtyre « tė porsaēfaqurve » nga ana e zotėruesve tė vendit, qė deri atėhere kishin parė dhe ishin pėrleshur kundėr njė togu pushtuesish, qė tė gjithė aq mirė tė identifikuar dhe tė klasifikuar : gotė, hunė, avarė, antė, sarmatė, peēenegė, komanė, sarraēenė, skithė, sikundėr edhe persė, arabė, numibianė, pa harruar bullgarėt, serbėt apo dhe kroatėt « tashmė ballkanikė » ose sė fundi edhe latinėt normanė ose venedikas ? Sepse bizantinėt nuk zbuluar asgjė prej gjėje, tė paktėn diēka tė re qė ja vlente barra qiranė pėr t’u pėrshkruar. Ata i kishin patur pėrpara syve, banorė tė kėtyre territoreve qė prej kohėsh qė s’mbaheshin mend dhe pėr mė tepėr subjekte besnikė tė perandorisė romake. Pėrfundimisht, bizantinėt fillojnė dhe i shohin si tė ndryshėm – si njė entitet tė ri – duke filluar nga momenti qė kėta arbėr dalin ndesh interesave tė tyre nė kėtė qoshe tė perandorisė, e quajtur me kėtė rast Arbėri.
    Deri atėhere dhe megjithė trazirat etnike ose fetare qė kishin tronditur perandorinė, qytetet e vjetra tė bregdetit siē ėshtė rasti i Ulqinium - Ulqin ou Dyrrahi – Durrės kishin mundur tė pėrballonin pushtimin e huaj, duke zbatuar njė lloj autoadministrimi sipas shembullit tė « communę civitates » tė epokės romane dhe nėn udhėheqjen e arkondėve lokalė, duke filluar nga shekulli i VIItė. Prapatoka (hinterlandi) e lidhur me kėto qytete – ai qė do tė njihej mė tej me emrin Arbanon – bėnte pjesė nė temėn e Dyrrakionit tė paktėn qė prej shekullit tė IXtė ndėrkohė qė popullsia, mė tepėr se aleat i bizantinėve, gėzonte statusin e izopolitisė nė marrėdhėniet e saj me perandorinė. Nė tė kundėrt, sapo qė ky vend shėndrrohet nė njė terren ku pėrplasen interesat, njė fushė beteje mes bizantinėve dhe latinėve – me arbėrit mes tyre si element pjesėmarrės, emri i tij ēfaqet gjithmonė e mė tepėr nė kronikat perandorake dhe nėpėrmjet sulmuesve, ai ngadhėnjon mbarė Europėn.
    ----------------------------------

    «Hapi i parė nė likuidimin e njė populli ėshtė tė fshini kujtesėn e tij. Shkatėrroni librat e tij, kulturėn e tij, historinė e tij. Atėhere vini dikė tė shkruajė libra tė rinj, tė krijojė njė kulturė tė re, tė shpikė njė histori tė re. Para se tė kalojė shumė kohė kombi do tė harrojė se ēfarė ėshtė dhe ēfarė qe».


    " A nation of sheep will beget a government of wolves" : Edward R. Morrow ( 1908-1965 ) American Journalist.



  3. #3
    Anėtar i ri Avatari i Bilderberg
    Anėtarėsuar
    Jul 2008
    Postime
    1,425
    Post Thanks / Like
    Rrespekti
    59

    Gabim

    1) Kjo tezė e mbrojtur kohėt e fundit nga Pierre dhe Bruno CABANES nė veprėn e tyre tė pėrbashkėt – Passions Albanaises, de Berisha au Kosovo, Odile Jacob, Paris 1999, i bėn eko njė hipoteze tė mėparshme tė tyre qė sugjeron se kultura e dardanėve ishte e afėrt me atė dako-gete. Shih mbi kėtė ēėshtje : Pierre CABANES – Les Illyriens de Bardylis ą Genthios, IVč – IIč sičle avant J. C., CDU - SEDES, Paris 1988. Ka tė ngjarė qė kjo teori tė ketė krijuar habitje nė Tiranė, ndėrkohė qė tė ketė ngjallur njė stuhi nė Beograd. Pėrballė bindjes sė patundur tė Selami Pulahės, i cili deklaron qė pėrkatėsia e dardanėve nė konstelacionin ilir bėn pjesė nė ato « postulate tė padiskutueshme tė historiografisė moderne », njė dhjetėvjeēar mė parė, universitari serb Milutin Garashanin bėnte dallimin e prerė mes konceptit etnik (?) tė ilirėve me atė administrativ tė Ilirikumit, i cili paskish tendencėn pėr tė shtrirė kufijtė e ilirėve deri nė Savė ose edhe nė Panoni. Nė kalim, ai nėnvizonte qė i njejti gabim ėshtė bėrė edhe nė thellėsi tė Ballkanit ku dardanėt janė konsideruar gabimisht si ilirė, ndėrkohė qė ata i pėrkasin botės peone-trake. Thjesht pėr tė dhėnė njė pamje tė asaj fryme qė mbretėron nė gjirin e historiografisė serbe ndėrkohė qė ajo trajton problemin e ilirėve, mfjafton tė thuhet qė edhe Garashanini nuk arrin tė imponojė autoritetin e tij mes tė vetėve. Käshtu, menjėherė pas botimit tė librit tė tij, ai u sulmua me njė egėrsi tė veēantė nga kolegu i tij Klajkiē i cili e kritikonte me forcė lidhur me pohimin se « origjina paleo-ballkanike e shqiptarėve s’mund tė vihet nė dyshim ». Mbi kėtė ēėshtje shih : Selami PULAHA - On the Autochthony of Albanians in Kosova and the Postulate of the Massive Serb Migration at the end of the XVIIth Century, nė : International Journal of Albanian Studies (IJAS), Vol 1, fall 2, New York, 1997; Milutin GARASANIN - The beginnings and origins of the Illyrians, nė : Illyrians and Albanians, Serb Academy of Arts and Sciences, Belgrade 1988; ose dhe : Hugo ROTH – Kosovo Origins, Belgrade, 1996.

    (2) Kolektiv autorėsh (Instituti i Historisė - Akademia e Shkencave tė Shqipėrisė) - ibidem.

    (3) Federata e parė qė pėrmendet nė tekstet antike ishte ajo e taulantėve, e pėrzjerė nė luftėn civile qė shpėrtheu nė Epidamn nė vitin 436 p.e.s, ku ilirėt morrėn anėn e aristokratėve tė dėbuar nga qyteti. Nė vitin 423 p.e.s, kaonėt dhe thesprotėt u lidhėn me spartanėt e Lakedemonisė nė fushatėn ushtarake nė Akarnani nderkohė qė, gjatė luftės sė Peloponezit, mbreti Perdika II i Maqedonisė kėrkoi ndihmėn e spartanėve pėr tė luftuar kundėr lynkestėve, tė vendosur rreth liqenit tė Ohrit. Kėshtu, gjatė pėrpjekjeve pėr tė shkruajtur historinė e tyre, maqedonėt e sotėm vendosin pėrplasjet e para me ilirėt nė periudhėn e mbretit Perdika i Irė, themeluesi i mbretėrisė sė parė. Pėrplasjet vazhdojnė gjatė periudhės sė Filipit tė Irė i cili vritet gjatė luftimeve, dhe mė tej gjatė periudhės sė Aeropit tė Irė qė mė nė fund arrin t’i thyejė fiset ilire.

    (4) Gjeografi antik Strabon (58 p.e.s. – 21 ose 25 e.s), nė Librin e tij tė VIItė tė Geographica-s sė tij tė ēmuar, vėren se « ..mospėrdorimi i monedhave ėshtė njė karakteristikė e Ilirėve tė Dalmacisė, gjė e cila i afron ata me barbarėt e tjerė. »

    (5) Shih mbi kėtė ēėshtje : Noel MALCOLM – Kosovė, njė histori e shkurtėr (Kosovo, a short story), Bot. Koha, Prishtinė, 1998; Kolektiv autorėsh (Instituti i Historisė - Akademia e Shkencave tė Shqipėrisė)- Historia e Popullit Shqiptar v.I dhe v II, bot. Toena Tiranė, 1994 – 2002 ; si edhe : Alain DUCELLIER, - La Faēade maritime de l’Albanie au Moyen Age : Durazzo et Valona du XIe au XVe sičcle, Institute for Balkan Studies, Thessalonique, 1982.

    (6) Nė terma mė tė kjarta, kėto ngjashmėri prekin sistemin kazual (sinkretizmin e gjindores dhe tė dhanores), sistemin foljor (formimin e kohės sė ardhme, reduktimin e pėrdorimit tė pjesores, lidhorja nė pėrdorimni e saj tė drejtpėrdrejtė), nyja shquese e bashkėngjitur nė fund tė emrit, formimin e numėrorėve, pėrdorimin e formave tė reduktuara tė pėremrave si plotės i kundrinės sė drejtė ose tė zhdrejtė – pa llogaritur gjithashtu ngjashmėri tė theksuara nė fjalor, frazeologji ose dhe fonetikė. Pėr detaje mė tė hollėsishme, shih : Olga Misecka TOMIC – The Balkan Sprachbund Properties : an Introduction to Topics in Balkan Syntax ans Semantics. Dans : wwwlot.let.uu.nl/GraduateProgram/LotSchools/Summerschool2003.
    ----------------------------------------------------------------------------------------------
    Ka tė ngjarė qė njė libėr diku pėrmban tė vėrtetėn. Por, pėr t’a gjetur kėtė perlė tė rrallė,duhen lexuar tė gjitha librat.
    Epilog.
    Gjithēka fillon nė shekullin e XItė, dhe shkaktari i parė i kėtij debati ndėrballkanik qė ka shkaktuar zėnka tė panumėrta ėshtė njė bizantin. Nė tė vėrtetė, ai as qė imagjinonte se dhjetė shekuj mė pas do t’a quanin kėsisoj. Nė kohė tė vet, ēdokush vetėquhej romak (romaioi). Ndoshta romak i lindjes, por sidoqoftė romak. Ja edhe skeda identifikuese e tij : Emri : Mihal Attaleiatčs (lindur mė 1028) vendlindja : Attaleia – Pamfili (Azi e Vogėl), profesioni : historian karriera: autodidakt, kėshilltar juridik pranė prandorėve Roman i IV Diogjeni (1068-1071) dhe Mihal VII Dukas (1071-1078). Ky Mihali ynė historian nuk dyshonte aspak qė duke shkruar kronikėn e bėmave tė adashit tė tij perandor do tė hynte pėrfundimisht nė Histori – dhe do tė citohej aq bollshėm nga Wikipedia dhe Google. Sikundėr ēdo kronikan i ndershėm, ai mjaftohej tė shkruante atė ēka i shihnin sytė dhe tė rregjistronte atė ēka i dėgjonin veshėt. Ai vdiq nė vitin 1085. Ndėrkohė, ai kish pėrmendur tre herė rresht nė « Historinė » e tij emrin Allvanoi – Allvanitai (lexo : Arbėr).Nga ky moment, asgjė nuk rrodhi si mė parė nė Ballkan : koha u ndal pėr njė ēast dhe u dyzua – pėrpara ēfaqjes sė Arbėrve dhe pas ēfaqjes sė tyre, ballkanikėt humbėn qetėsinė, historianėt gjumin. Nė tė njejtėn mėnyrė qė Herodoti konsiderohet « babai i Historisė », Attaleiatčs mund tė mbahet si « babai i Arbėrve ».

    «Hapi i parė nė likuidimin e njė populli ėshtė tė fshini kujtesėn e tij. Shkatėrroni librat e tij, kulturėn e tij, historinė e tij. Atėhere vini dikė tė shkruajė libra tė rinj, tė krijojė njė kulturė tė re, tė shpikė njė histori tė re. Para se tė kalojė shumė kohė kombi do tė harrojė se ēfarė ėshtė dhe ēfarė qe».


    " A nation of sheep will beget a government of wolves" : Edward R. Morrow ( 1908-1965 ) American Journalist.



  4. #4
    Anėtar i ri Avatari i Bilderberg
    Anėtarėsuar
    Jul 2008
    Postime
    1,425
    Post Thanks / Like
    Rrespekti
    59

    Gabim

    Misteri Origjinal.
    Ēdokush qė jeton nė ditėt e sotme, i karakterizuar nga njė shpirt racional dhe mendim kritik, e kalon informacionin e Attaleiatčs nėpėrmjet filtrit tė dyshimit : a mos vallė ėshtė gabuar historiani nė pohimin e tij ? Me fjalė tė tjera, rilexon tekstin disa herė dhe pėrfundimisht fillon kėrkon tekste tė tjera tė asaj periode. S’ka asnjė dyshim : autori i pėrmend disa herė Arbėrit si grupim luftėtarėsh qė gjendet krahas grupeve tė tjera Latinėsh nė Itali, nė shėrbim tė gjeneralėve rrebelė bizantinas. Ky grup njerėzor ka tė njejtat prerogativa sikundėr latinėt (lexo : bizantinasit) dhe qė, pėrfundimisht, ēfaqet rishtas nė rradhėt e njė ushtrie rrebele nė rrethinat e Dyrrachion (Durrėsit), sė bashku me Romanė dhe tė tjerė Bullgarė. Kureshtarėt mund t’a lexojnė tekstin (nė anglisht) tek Dr Elsie : (http://www.albanianhistory.net/texts/AH1038.html).

    Mė tej, informacioni pėrforcohet nga dėshmia e njė bizantineje tjetėr, Ana Komnena, e shkruar disa vjet mė vonė.Rrėfimi i Komnenės pėrshkruan fushatėn ushtarake tė babait tė saj, Perandorit Aleks I Komneni (1048 - 1118), kundėr normanėve tė Robert Guiskardit nė vitin 1081. I plagosur dhe i dėshpėruar nga humbjet e pėsuara nė Durrės dhe nė luginėn e Karzanes (Erzenit), Perandori i besoi qeverisjen e qytetit njė fisniku, njė farė Komiskortčs, « me origjinė nga Arbėria ». Diku mė poshtė, ajo shton se bėhet fjalė pėr njė popull miqėsor qė shpesh herė e kish pėrkrahur pushtetin perandorak. Nė njė rast tjetėr, megjithėse fort pėrafėrsisht, gjithmonė e njejta bizantine pėrshkruan edhe vendin e kėtyre Arbėrve, Allvanon – Arbanon, diku rreth luginės sė sipėrme tė Shkumbinit.
    Ndėrkohė dėshmi tė tjera vijnė dhe i ngjiten tė parave : njė dorėshkrim anonim serb riprodhon njė tekst bullgar tė fillimit tė shekullit tė XI ku Arbanasit - Arbėr pėrmenden mes popujve tė tjerė gjysėm besimtarė (jo ortodoksė) ; njė historian tjetėr bizantin pėrmend njė fisnik Arianitčs nė shėrbim tė perandorit Vasil i II kundėr bullgarėve tė Samuelit tė Irė…. Nga momenti qė s’mund tė vihet mė nė dyshim egzistenca e njė populli tė tillė, debati historik mer formė tjetėr : nga na dolėn kėta Arbėr – Allvanitai ? Ja pra cila ėshtė esenca e problemit mė irritant dhe mė tė pazgjidhshėm qė ngre Ballkani mesjetar, sipas Alen Dyseliesė, njė historian francez i ditėve tė sotme, ndoshta specialisti mė i pėrmendur i Bizantit mesjetar.
    Nė funksion tė qėndrimit ndaj kėtij problemi, bota e historianėve ndahet nė dy kampe :
    1) Kampi i atyre qė pohojnė se Arbėrit janė tė ardhur.
    2) Kampi i atyre qė mendojnė se Arbėrit janė vendas.
    Sejcili prej kėtyre kampeve gjendet pėrballė njė tė panjohure tė re, po aq tė pazgjidhshme :
    1) Nė qoftėse Arbėrit janė tė ardhur, atėhere nga ē’vend i botės kanė ardhur pėr t’u ngulur nė Shqipėrinė e sotme ?
    2) Nė qoftėse janė vendas, cili ėshtė ai element lokal qė krijoi kėta Arbėr dhe nė ē’mėnyrė u krijuan ?Njė nga metodat mė tė pagabueshme pėr tė zbuluar djepin e origjinės sė Arbėrve ėshtė analiza e homonimeve dhe e toponimeve.
    Me fjalė tė tjera : a ka ndonjė vend ose ndonjė popull tjetėr rreth e qark ose nė botė qė pėrmban rrėnjėn Arb – Alb ? Natyrisht qė ka; pėr shembull, njė rajon tė tėrė diku pranė Lazios nė qendėr tė Italisė quhet Albano. Pra, me pak pėrpjekje deduktive, Arbėrit dalin nė kėtė mėnyrė me origjinė nga Italia. Nė njė rast tjetėr, Albany ėshtė emri primitiv i Skocisė – pra Arbėrit paskan adhur nga veriu i Anglisė. Njė i tretė vėren se dikur ka egzistuar njė Albanie nė Kaukaz – e njohur ndryshe edhe Aghbanie, Aghouanie, Aluanie – pra Arbėrit qėnkan me origjinė nga Azerbajxhani i sotėm. Mbetet pėr t’u eksploruar edhe pista e Albany-sė tė Sh.B.A – dhe me kėtė rast tė vėrtetohet se Arbėrit e Amerikės kanė pėrshkuar oqeanin Atlantik nė sens tė kundėrt pesė shekuj pėrpara Kristofor Kolombit. Pra, ata braktisėn Nju Jorkun primitiv dhe u ngulėn nė brigjet e Adriatikut. Sidoqoftė, sejcili prej partizanėve tė varianteve ardhacake duhet tė reflektojė pėr t’ju pėrgjigjur tė paktėn tre pyetjeve thelbėsore :
    - pėrse ky popull u shkul me kuē e me maē ? (pasi nė tė kundėrt do tė kishin lėnė gjurmė nė vendin e tij tė lindjes, ndėrkohė qė gjurmė tė tilla nuk shihen kėrrkund.. )
    - pėr ē’arsye jetėsore ai braktisi atdheun e tij origjinal pėr t’u ngulur nė Shqipėrinė e sotme ?
    - si ka mundėsi qė syve aq tė vėmendshėm Bizantinas ju ka shpėtuar njė turmė e tillė laragane ? (pasi ata nuk na kanė lėnė asnjė dėshmi lidhur me njė dyndje tė tillė!) Tė rrallė janė ata qė vazhdojnė dhe mbėshtesin sot idenė e ardhjes nga larg tė Arbėrve. Sidoqoftė, mbetet shkrimtari dhe historiani serb Vuk Drashkoviē, politikan i kohės sė tij, i cili vazhdon t‘i besojė variantit azeri tė Kaspikut!Pėrballė brishtėsisė logjike tė tezės sė Arbėrve ardhacakė nga fundi i botės, teza tjetėr e krijimit nė vend merr njė vlerė tė veēantė. Por nė kėtė rast, gjithė debati pėrqėndrohet nė kuptimin e shprehjes « nė vend » - pėr ēfarė vendi bėhet fjalė ? Pjesa dėrrmuese e historianėve shqiptarė ėshtė e mendimit qė vendi nė fjalė ėshtė Shqipėria e sotme si dhe viset e tjera tė populluara nga popullsi qė flasin shqip (Kosova).Tė tjerė historianė ballkanikė mendojnė se Arbėrit vėrtet janė njė popullsi vendase – por nė kuptimin ballkanik tė fjalės, dhe kjo popullsi ėshtė ngulur nė kėtė vend - Shqipėrinė e sotme, diku nė fillim tė Mesjetės sė hershme.Ata mė radikalėt mes historianėve tė teorisė sė nguljes janė tė mendimit se koha e nguljes sė tyre ėshtė edhe mė e vonshme – shekulli i XIIItė ndoshta edhe fillimi i shekullit tė XIV.Me fjalė tė tjera, aktualisht, debati zhvillohet mes partizanėve tė «autoktonisė sė Arbėrve » dhe partizanėve tė « Arbėrve nomadė ».Si tė parėt dhe tė dytėt duhet t’ju pėrgjigjen pyetjeve tė mėposhtme :
    1) Mbi ē’bazė njerėzore tė mėparshme u krijuan Arbėrit ?
    2) Si ka mundėsi qė Bizantinėt (gjithmonė ata) i «zbuluan» vetėm nė shekullin e XItė dhe jo mė parė?
    Lidhur me pyetjen e parė, duhet thėnė se Ballkani i Mesjetės sė hershme (fillimi i shekullit tė XItė) ende nuk e ka marrė vehten nga vėrshimi i baticės sllavo-bullgare. Ndoshta nė kohėn e sotme shprehja « sllavo-bullgare » tingėllon si njė dyzim epitetesh me qėllime denigruese – e marrė nga fjalori i burrave politikė. Veēse nė atė kohė, bullgarėt – nė tė vėrtetė me origjinė turkomongole, ende nuk ishin sllavizuar deri nė pikėn e tyre tė fundit.
    Pra, krahas Romanėve tė pėrhershėm qė sot pėr njė arsye misterioze quhen Bizantinė (disa tė tjerė duan t’i quajnė edhe Grekė), kishte edhe Sllavė (antė, serbė dhe kroatė) si edhe Bullgarė, tashmė tė instaluar pėrfundimisht nė kėto vise qė prej katėr shekujsh. Nė veri tė gadishullit lėvrinin Venedikasit, Hungarezėt si edhe Franko-Gjermanikėt. Nga ana e detit vinin herė pas here edhe Saraēenėt (Arabėt).
    Nga Azia e vogėl, po afroheshin Turqit selēukė. Ndėrkohė, nga brigjet italike kishin filluar tė vėrshonin Normanėt, pra Latinėt. Ku gjenden Arbėrit nė kėtė skemė ?Sigurisht jo nė rradhėt e Latinėve – megjithėse Attaleiatčs diku thotė se ata gjendeshin edhe nė Itali. Sigurisht jo nė rradhėt e Serbėve, tė Kroatėve ose tė Bullgarėve (pasi sot shqiptarėt duhej tė flisnin serbo-kroatisht ose bullgarisht – pra njė gjuhė sllave). Sigurisht jo nė rradhėt e Saraēenėve ose tė Turqve selēukė qė ēfaqeshin si hije. As edhe nė mes tė Hungarezėve ose tė Venedikasve qė sileshin diku nė viset e Adriatikut verior. Pra, ata gjendeshin diku gjetkė - nė gjirin e elementit Roman tė hershėm.Dhe me tė vėrtetė, pėr tė krijuar elementė tė tillė njerėzorė, tė aftė tė integrohen nė ushtrinė bizantine, pėr tė nxjerrė deri edhe udhėheqės si i famshmi Komiskortčs ose edhe Arianitičs, kėtyre Arbėr ju ėshtė dashur njė periudhė kohe, njė fazė jetese nė vend. Dhe kjo kohė, duhet vendoset nė boshtin e kohės pėrpara atij momentit fillestar τ, tė « zbulimit » tė paharruar tė Attaleiatčs.
    Me fjalė tė tjera, Arbėrit janė ngjizur rreth shekujve tė VI - VIII tė erės sonė.Ēfarė pėrfaqson ky element Roman i hershėm ? Elementin e vjetėr ballkanik, dikur tė pushtuar dhe mė pas tė strukturuar nga Perandoria romake dhe tė marrė nė dorė nė vazhdim nga administrata bizantine, i cili u cfilit pėrgjatė shekujve tė tėrė nga vėrshimet e barbarėve Gotė (vizi dhe ostro), Gjermanikė dhe Hunė.Le tė marrim frymė thellė, tė mbyllim fort hundėn dhe tė zhytemi nė shekujt e errėt tė Antikitetit tė vonėt, nė kėrkim tė paraardhėsve tė Arbėrve. Sidoqoftė, le tė sigurohen njė herė e mirė tė gjithė tė interesuarit : megjithė misterin pothuaj si tė Pashkėve qė rrethon kėtė ēfaqje, kėta shqiptarė qė do tė quhen ende arbėr – tė paktėn deri nė shekullin e XVIItė, tashmė do tė jenė pjesė pėrbėrėse e pejzazhit ballkanik. Ata do tė jenė, nga afėr ose nga larg, aktorė tė pashmangshėm tė tė gjitha dramave ose tragjedive qė do tė luhen nė Ballkan, deri nė ditėt e sotme dhe mė tej ende.Gjeneza e Arbėrve.
    Historia e viseve tė Ballkanit tė shekujve tė parė tė erės sonė ėshtė pandreqshmėrisht e lidhur me fatin e Imperium romanum. Kjo perandori Romake zbuloi me kohė se brigjet pėrballė Adriatikut pėrbėnin dashur padashur njė rrugė kalimi tė pashmangshėm, pasi gjithmonė sipas Polibit, vetė « fati i kishte caktuar Romės misionin tė sundojė botėn ».
    Nėnėshtrimi i ballkanikėve tė hershėm filloi rreth viteve 230 p.e.s, nga brigjet e sotme shqiptare, ku nė atė kohė jetonin Ilirėt, pra Illyrii propriedictii. Ai preku brendėsinė e gadishullit rreth viteve 200 p.e.s, me fitoren e Romakėve kundėr Maqedonasve tė Filipit tė IItė dhe disa vjet mė vonė, e gjithė Greqia e lashtė dhe e lavdishme ish katandisur nė njė provincė romake. Rreth vitit 76 p.e.s, Romakėt nėnėshtrojnė Dardanėt qė jetonin nė viset e sotme tė Kosovės dhe gradualisht e shtynė pushtimin e tyre drejt veriut dhe veri-lindjes ku jetonin Dalmatėt. Nė fillim tė erės sonė, Romakėt kishin dalė nė brigjet e Danubit tė mesėm ; rreth viteve 40-45 tė erės sonė legjionet e tyre mundėn tė nėnėshtrojnė Trakėn (pjesėn lindore tė gadishullit) dhe nė vazhdim, rreth viteve 100 tė erės sonė ata mundėn tė pushtojnė Dakinė dhe tė robėrojnė Dakėt. Nė kėtė mėyrė i gjithė gadishulli ballkanik shėndrrohet nė pjesė tė perandorisė romake. Pas pesė shekujsh pranie romake nė Ballkan, u desh vėrshimi Got pėr tė rivėnė gjithēka nė pyetje.Shkurtimisht, historia e Antikitetit ballkanik mund tė pėrmblidhet me disa rreshta :« qė prej kohėsh qė s’mbahen mend, mbi kėto truaj banonin disa popuj tė lashtė ballkanikė, tė quajtur sipas vendit Ilirė, Trakė, Dakė ose Getė, Maqedonas dhe Helenė dhe tė tjerė Dardanė. Ata jetonin nė fqinjėsi pak a shumė tė mirė, gjė e cila nuk i pengonte tė pėrlesheshin mes njeri-tjetrit, derisa pėrfundimisht erdhėn Romakėt. Kėtyre tė fundit ju deshėn disa shekuj pėr t’i mposhtur dhe, nga kjo epokė dhe nė vazhdim, i gjithė Ballkani ju bashkėngjit Perandorisė romake ».Ku janė Arbėrit tanė nė mes kėtij mishmashi ballkanik ? Pėr momentin duhet tė tregohemi tė duruar pasi ende nuk ėshtė ēfaquar Vija e Theodhosit – ai makth i tmerrshėm sipas Aurel Plasarit (http://www.albanisches-institut.ch/pdf/text26.pdf), dhe bashkė me tė, ndarja e botės antike mė dysh : perandoria romake e Perėndimit dhe perandoria romake e Lindjes. Bile edhe pas heqjes sė kėsaj vije mbi hartė nė vitin 393 – them mbi hartė, pasi nuk ma merr mendja qė perandori Theodhos i Irė – i Madh, tė ketė gėrvishtur me dorėn e tij njė vijė tė tillė mbi truallin ballkanik – Arbėrit nuk kanė pėr t’u ēfaqur. Siē e kemi thėnė edhe mė lart, ata do tė ēfaqen vetėm nė shekullin e XItė, nė kohėn e Attaleiatčs.Tė mos harrojmė se jemi duke kėrkuar paraardhėsit e tyre, meqėnėse kemi bindjen se ata fshihen nė masėn e ballkanikėve tė romanizuar – paēka se ende nuk dimė se si quhen kėta paraardhės !Cili nga popujt e lashtė ballkanikė mund tė jetė paraardhės i Arbėrve ?
    Duke lėnė mėnjanė hipotezėn Helene dhe Maqedone – pėrndryshe, jo vetėm minoritarėt e Dropullit si dhe emigrantėt e Greqisė, por tė gjithė shqiptarėt e sotėm do tė flisnin gėrqisht – mbeten tė tjerėt : Ilirėt, Trakėt, Dardanėt dhe Dakėt.Nė kėtė stad tė rrėfimit tonė, mjetet historike ēfaqen tė pamjaftueshme. Ja pėrse historianėt kėrkojnė ndihmėn e gjuhėtarėve dhe tė tjerėve arkeologė. E keqja ėshtė se kėto popullata tź lashta sikur kanė dashur vetė tė ngatėrrojnė historianėt pasi, asnjėra prej tyre nuk ka patur gjuhė tė shkruar, pra edhe gjurmėt e tyre nė tekste nuk janė tė mjafta. Nė kėtė rast, mbetet mjeti i fundit : spekullimi, i mbėshtetur nga interpretimet e gjetjeve arkeologjike tė rastit.Ja vlen tė thuhet qė nė fillim se, historianėt shqiptarė e kanė ndarė hesapin, duke propozuar variantin Ilir.
    Me fjalė tė tjera, ata aplikuan sillogjizmin e mėposhtėm :
    1) meqėnėse Arbėrit u panė nė territoret e Shqipėrisė sė sotme dhe jo gjetkė, 2) meqėnėse kėto teritore mė parė kanė qenė tė banuara nga Ilirėt 3) atėhere Arbėrit rrjedhin nga Ilirėt.E thėnė me njė gjuhė mė shkencore, « vazhdimėsia iliro-shqiptare », nė rradhė tė parė vjen si njė « vazhdimėsi e banimit » dhe mė tej, ajo ndiqet nga njė « vazhdimėsi kulturore dhe etnike ». Vėshtirėsia mė e madhe qė ngrihet pėrpara tyre pėrmblidhet nga fakti se, Ilirėt vazhdojnė tė pėrmenden deri aty nga fundi i shekullit tė VItė , mė tej askush nuk i pėrmend mė. I fundit qė flet pėr ta ėshtė njė tjetėr bizantin, kronisti Euagre (ose Evagre) – Skolastiku (nuk na u ndanė kėta bizantinėt !).Vepra e tij « Historia Ekleziastike », e shkruajtur nė fundin e shekullit tė VItė dhe e botuar nė vitin 594, pėrshkruan luftrat e perandorisė kundėr Avarėve aziatikė. Por, megjithė kėtė kronikė dhe « dėshmisė » sė saj tė fundit mbi ilirėt, edhe logjika mė elementare ēon drejt mendimit qė historiani Skolastik nuk ka mundur tė shohė me sytė e tij ēfarosjen e pėrfaqsuesit tė fundit tė species ilire dhe qė, sipas tė gjitha gjasave, ilirėt ose edhe pasardhėsit e tyre kanė vazhduar tė jetojnė nė malet e tyre ballkanike.Sidoqoftė, historianėve shqiptarė ju duhet tė mbushin me fakte atė "hiatus kronologjik tė rėndėsishėm mes [zhdukjes sė] ilirėve dhe [ēfaqjes sė] shqiptarėve" . Ja pėrse ata mbėshtesin me aq ngulm konceptin e « kulturės sė Komanit », kjo formė e qytetėrimit tė Mesjetės sė hershme qė vjen nga shekujt e VItė – VIIItė dhe shtrihet pėrgjatė brigjeve tė liqenit tė Shkodrės deri nė brigjet e liqenit tjetėr tė Ohridit. Gjithmonė sipas mendimit tė historianėve shqiptarė, ajo pėrbėn « hallkėn qė mungon » mes Ilirėve dhe Shqiptarėve dhe dėshmon pėr vazhdimėsinė iliro-shqiptare mbi territoret e Shqipėrisė sė sotme dhe ato rreth e qark. Njė grup tjetėr historianėsh ballkanikė dhe evropianė janė mė pak kategorikė se sa kolegėt e tyre shqiptarė dhe venė nė dukje se terminologjia Ilir ėshtė fort e paqartė. Sipas tyre Ilirėt s’janė gjė tjetėr veēse njė pėrzierje mes Trakėve dhe Dakėve qė sipas rastit, mund tė kqyret nė brigjet e Adriatikut por edhe nė thellėsi tė gadishullit. Edhe kėta historianė thėrresin nė ndihmė gjuhėtarėt, tė cilėt pohojnė se shqipja e sotme vjen nga njė gjuhė e lashtė iliro-trake, me ngjashmėri tė dukshme me rumanishten (ja ku qenkan fshehur edhe Dakėt).
    Me fjalė tė tjera, pararendėsit e Arbėrve duhen kėrkuar jo nė bregdetin Adriatik por mė thellė nė gadishull, diku andej mes Rumanisė dhe Bullgarisė – le tė themi nga veriu i Maqedonisė sė sotme. Si shpjegohet atėhere qė kėta Arbėr u panė pėr herė tė parė diku rreth Durrėsit dhe jo nė rrethinat e Bukureshtit? Nė kėtė moment kaq pasionant tė rrėfimit tonė ndėrhyn grupi i tretė i historianėve me tezėn e „Arbėrve nomadė“. Shih tekstin (nė anglisht)(http://www.greekhelsinki.gr/pdf/cedime-se-albania-catholics.doc).
    Sipas tyre, ėshtė fort e mundur qė paraardhėsit e Arbėrve, ato "popullatat e gjuhės dako-mėziene tė kenė qenė prezente (nė pjesėn perėndimore tė Ballkanit), tė pėrziera me grupet tė tjera, diēka si puna e Romėve tė sotėm. Nga ana tjetėr, tashmė dihet se proto-shqiptarėt ishin fort tė afėrt me Vllehėt, tė cilėt gjithashtu jetonin nė simbiozė me popuj tė tjerė tė rajonit. Ka shumė mundėsi qė proto-shqiptarėt tė kenė qenė barinj qė jetonin nė male dhe qė niseshin nė shtegėtim me bagėtitė nga njė luginė nė tjetrėn. Mbetet fort e vėshtirė tė pėrcaktuar se nė ē’kohė dhe nė ē’mėnyrė kėto popullata janė ēfaqur nė njė krahinė tė ngushtė, tė gjendur mes jugut tė Malit tė Zi dhe Malėsisė shqiptare. Sidoqoftė, ėshtė e sigurt qė nė fundin e shekullit tė XVtė nuk takoheshin mė proto-shqiptarė. Kjo popullatė fitoi njė identitet shqiptar tė veēantė, tė pėrqėndruar mbi njė organizim tė fuqishėm shoqėror dhe ushtarak dhe nė aleancė me Kishėn katolike". Kėshtu dhe gjithmonė sipas tyre, na duhet tė pranojmė se 1) proto-Arbėrit janė tė afėrt me Vllehėt,2) se kjo popullsi katolikė fillimisht u ngul nė Malėsinė e Veriut pranė Malit tė Zi diku pėrpara shekullit tė XIV, ndėrkohė qė popullsia lokale e vendit ishte njė pėrzierje mes njė shtrese tė vjetėr iliro-proto-ballkanike dhe Serbėve.Nė kėtė mėnyrė, shpėrhapja dhe pushtimi i hapėsirės perėndimore ballkanike nga ana e Arbėrve shqiptarė fillon diku aty nga shekulli i XIV.

    Ē’ėshtė e drejta, analogjia e rastit mes ēobenjve vllehė dhe barinjve shqiptarė, tė quajtur shumė tė afėrt nga pikpamja gjuhėsore dhe territoriale, pėrfundon nė luginėn e parė poshtė malit-vendlindje e tyre e pėrbashkėt pasi, nė qoftė se tė parėt vazhduan tė ngasin delet mė tutje deri nė pafundėsi, tė dytėt i braktisėn menjėherė pėr t’u shėndrruar nė luftėtarė qė « pushtuan » Ilirinė e vjetėr, ndėrkohė e kthyer nė « vend tė serbėve ».Me ēka janė marrė kėta Arbėr – ose mė mirė tė themi kėta proto-shqiptarė - nga momenti i ēfaqjes pėr herė tė parė nė shekullin e XItė nė rolin e mbrojtėsve tė Durrėsit kundėr trupave normane tė Robert Guiskardit dhe shekullit tė XIVtė, atėhere kur vendosin tė ngulen nė atė qoshe tė humbur tė Malit tė Zi ?Zaten, pėrse shkuan dhe u ngulėn nė mes tė maleve tė thepisura dhe shterpe tė Veriut kur pėrpara tyre shtrihej njė vend i tėrė ? Askush – dhe aq mė pak pėrfaqsuesit e kėsaj teorie - s’ėshtė nė gjendje t’u pėrgjigjet pyetjeve tė tilla.Po qe se pėrmblidhet kjo ēėshtja e ēfaqjes sė Arbėrve, ja se ēfarė rrjedh si esencė : - Sipas prirjes sė parė, gjuhėtarėt, kryesisht ata tė shekullit tė XIXtė, kanė nxjerrė si pėrfundim atė afėrinė mes njė gjuhe shqipe unike dhe tė paklasifikueshme dhe njė gjuhe tė vjetėr ilire – duke i shtuar edhe disa grima tė gjuhės trake, po aq ezoterike sa e para. Mė tej, historianėt kanė pėrpunuar hipotezėn e lidhjes njerėzore dhe « gjenetike » mes shqiptarėve dhe ilirėve. Ideja e vazhdimėsisė historike tė kėtyre grupeve njerėzore pėrforcohet nga vendbanimi i tyre i pėrbashkėt – territoret e sotme tė Shqipėrisė, pa harruar njėkohėsisht edhe ato tė Kosovės. - Sipas tendencės sė dytė, kjo teori ėshtė e krejtėsisht e gabuar. Disa gjuhėtarė tė tjerė kanė vendosur ngjashmėri tė fuqishme mes gjuhės shqipe dhe rumanishtes sė sotme, nga e cila vjen edhe njė lidhje e re nė gjirin e grupit tė gjuhėve dako-mėze, dhe mė tej nė njė kuadėr mė tė gjerė nė gjirin e njė super familjeje tė gjuhėve balto-sllave. Nė kėtė mėnyrė hidhet tutje ilirishtja misterioze nė favor tė njė dako-mėzishteje qė ėshtė edhe mė e mistershme se e para.Duke parė afėrinė gjuhėsore, njė ndėrlidhje njerėzore dhe gjeografike imponohet vetvetiu : ja pėrse proto-shqiptarėt dalin me origjinė nga njė zonė ballkanike lindore, sigurisht e afėrt me dakėt dhe me mėzėt. Dhe forcėrisht, ata kanė mėrguar pėr t’u vendosur nė viset e Shqipėrisė sė sotme ku edhe u panė pėr herė tė parė nga bizantinėt, gjatė shekullit tė XItė. Nė fund tė fundit, nga vijnė kėta Ilirė, Trakė dhe tė tjerė Getė ?
    Cilat janė tiparet e tyre dalluese dhe elementėt e pėrbashkėt ? Pėrpara nesh shtrihet oqeani i paanė i parahistorisė ballkanike dhe nė mėnyrė tė pashmangshme, do tė na duhet tė zhytemi nė tė, nė kėrkim tė paraardhėsve tė paraardhėsve – indo-evropianėve tė parė.

    «Hapi i parė nė likuidimin e njė populli ėshtė tė fshini kujtesėn e tij. Shkatėrroni librat e tij, kulturėn e tij, historinė e tij. Atėhere vini dikė tė shkruajė libra tė rinj, tė krijojė njė kulturė tė re, tė shpikė njė histori tė re. Para se tė kalojė shumė kohė kombi do tė harrojė se ēfarė ėshtė dhe ēfarė qe».


    " A nation of sheep will beget a government of wolves" : Edward R. Morrow ( 1908-1965 ) American Journalist.



  5. #5
    Anėtar i ri Avatari i Bilderberg
    Anėtarėsuar
    Jul 2008
    Postime
    1,425
    Post Thanks / Like
    Rrespekti
    59

    Gabim

    Ja edhe njė bibliografi e burimeve qė janė pėrdorur pėr kėto shkrime. Sa pėr citimet, ato janė shkrirė brenda tekstit: sa herė qė hasni njė shprehje nė thonjza teksti i tė cilės ėshtė nė italik, bźht fjalė pėr njė citim - thėnie tė shkėputut nga njė burim. Lidhja mes thėnies dhe burimit nuk ėshtė theksuar pasi de tė duhej njė listė prej disa dhjetra linjash nė fund tė shkrimit.

    Bibliografi.

    1. Acad. des Sciences d’Albanie - Les Illyres et l’Illyrie chez les auteurs antiques. Sources choisies sur l’histoire de l’Albanie, vol.1, Tiranė 1965.

    2. Acad. des Sciences d’Albanie - Les sičcles VIII - XV. Sources choisies sur l’histoire de l’Albanie, vol. II, Tiranė 1965.

    3. AREF Mathieu – Albanie (Histoire et Langue) ou l’incroyable odyssée d’un peuple préhellénique. Collection Mnémosyne, 2003.

    4. CABANES Pierre, CABANES Bruno – Passions Albanaises, de Berisha au Kosovo, Éd. Odile Jacob, Paris 1999.

    5. CABANES Pierre – Les Illyriens de Bardylis ą Genthios, IVč – IIč sičle avant J. C., CDU - SEDES, Paris 1988.

    6. Collectif d’auteurs (Institut de l’Histoire - Académie des Sciences d’Albanie)- Historia e Popullit Shqiptar v.I e II (Histoire du peuple albanais, vol. I et II), Éd. Toena, Tiranė, 1994 - 2002.

    7. Collectif d’auteurs - Historia e Shqipėrisė (Histoire de l’Albanie). Tiranė 1959.

    8. Collectif d’auteurs - Les Illyriens - Aperēu historique, Tirana, 1985.

    9. DEMIRAJ Shaban - Prejardhja e shqiptareve ne driten e deshmive te gjuhes shqipe (La genčse des Albanais sous la lumičre des témoignages de la langue albanaise), Tiranė 1999.

    10. DUCELLIER Alain - L’Albanie entre Byzance et Venise X - XV sičcle. London, Variorum reprints 1967.

    11. DUCELLIER Alain - L’Arbanon et les Albanais au XI sičcle, Travaux et Mémoires, III, Paris 1968

    12. DUCELLIER, Alain - La Faēade maritime de l’Albanie au Moyen Age : Durazzo et Valona du XIe au XVe sičcle, Institute for Balkan Studies, Thessalonique, 1981.

    13. ERMENJI Abaz – Vendi qė ze Skėnderbeu nė historinė e Shqipėrisė (La place qu’occupe Skėnderbej dans l’histoire d’Albanie), éd. Ēabej, Tiranė 1996.


    14. GARASANIN Milutin - The beginnings and origins of the Illyrians, Illyrians and Albanians - Serb Academy of Arts and Sciences, Belgrade 1988.

    15. JACQUES Edwin - Shqiptarėt, historia e popullit shqiptar nga lashtėsia deri nė ditėt e sotme ( Les Albanais, l’histoire du peuple albanais de l’antiquité jusqu’ą nos jours), Fondation Abraham Linkoln, Tiranė, 2000.

    16. KONDA Spiro – Shqiptarėt dhe problemi pellazgjik ( Les Albanais et le problčme pélasgique), Tirana, 1964.

    17. KORKUTI Muzafer - Parailiret - Iliret – Arberit (Les proto-Illyriens – les Illyriens – les Arber), Éd. Toena, Tiranė, 2003.

    18. LINS Joseph – Illyria, dans : The Catholic Encyclopedia, Vol VII, Copyright © 1910 by Robert Appleton Compagny.

    19. METAIS Serge. – Histoire des Abanais : des Illyriens ą l’indépendance du Kosovo. Ed. Fayard, Paris 2006.

    20. POLLO Stefanaq, PUTO Arben - Histoire de l’Albanie: des origines ą nos jours. Éditions Horvath 1974.

    21. ZAVALANI Tajar – Historia e Shqipnisė – qė nga koha e Ilirėve der nė ditėt e sotme (Histoire de l’Albanie – dčs Illyriens ą nos jours). Tirana 1998.

    22. DERENS Jean – Arnault – Christianisme et identité albanaise, Religioscope, Études et analyses nr. 12, mai 2007. Dans : Religioscope: www.religion.info.

    23. LAKSHMAN-LEPAIN Rajwantee - Catholics of Albania, MINORITIES IN SOUTHEAST EUROPE, Center for Documentation and Information on Minorities in Europe - Southeast Europe (CEDIME-SE), septembre 2000.

    24. McCLEAR Susan A. - Albanians and Their Culture: A Study of Their Defining Character And Uniqueness. Thesis of Faculty of California State University Dominguez Hills, December, 2001

    25. ANAMALI Skender– Le problčme de la formation du peuple albanais ą la lumičre des données archéologiques. Dans : L’ethnogenčse du peuple albanais, - Les rapports, Académie des Sciences de la RPSA, Tirana, 1982.

    26. BURY John Bagnall - History of the Later Roman Empire, Ed. Macmillan & Co Ltd, London 1923.

    27. CASTELLAN Georges - Histoire des Balkans (XV – XX sičcle), Éditions Fayard 1991.

    28. KAZANSKI Michel - Les Slaves. Les origines (Ier-VIIe sičcle aprčs J.-C.), Collection des Hesperides, Errance, Paris, 1999.

    29. NORWICH John Julius – Histoire de Byzance (330 – 1453), Librairie Académique Perrin, 1999.

    30. OSTROGORSKY Georges - Histoire de l’Etat byzantin. Editions Payot & Rivages 1996.

    31. USPENSKIJ F.I. - Istorija Vizantinskoj imperii, VI – IX vek – Izd. Misl, Moscou 1996.

    32. VLASTO Alexis P. - Entry of the Slavs into Christendom: An Introduction to the Medieval History of the Slavs , Cambridge, 1970.

    33. BRAUDEL Fernand – Écrits sur l’histoire, Éd. Seuil, Paris 2001.

    34. CABANNES Pierre– Histoire de l’Adriatique, Éd. Flammarion, Paris 1977.

    35. CAVALLI-SFORZA L. L. - Gčnes, peuples et langues, Éd. Odile Jacob, Paris, 1996.

    36. JONES, A. H. M - Le déclin du monde antique 284-610. Paris, Éditions Sirey, 1970. Coll. « Histoire de l’Europe ». Tome I.

    37. MALLORY J. P. – A la recherche des indo-européens, Éd. Seuil, 1997.

    38. RENFREW Colin - L’énigme indo-européenne : Archéologie et langage, Éd. Histoires/Flammarion, 1992.

    39. SERGENT Bernard – les Indo-Européens, Histoire, langue mythes, Éd. Payot, 1995.

    «Hapi i parė nė likuidimin e njė populli ėshtė tė fshini kujtesėn e tij. Shkatėrroni librat e tij, kulturėn e tij, historinė e tij. Atėhere vini dikė tė shkruajė libra tė rinj, tė krijojė njė kulturė tė re, tė shpikė njė histori tė re. Para se tė kalojė shumė kohė kombi do tė harrojė se ēfarė ėshtė dhe ēfarė qe».


    " A nation of sheep will beget a government of wolves" : Edward R. Morrow ( 1908-1965 ) American Journalist.



  6. #6
    Anėtar i ri Avatari i Bilderberg
    Anėtarėsuar
    Jul 2008
    Postime
    1,425
    Post Thanks / Like
    Rrespekti
    59

    Gabim "E vėrteta historike" nga Sami Frasheri

    "E vėrteta historike" nga Sami Frasheri
    Botuar me 1878 nga e perditshmja Telegraf



    "Krahina e Toskėrisė qė quhet Epir, qė nga kohėt e vjetra ka qenė Shqipėri dhe se Pirroja, Aleksandri i Madh dhe Aristoteli do t’i kenė takuar racės shqiptare. Epir, nė gjuhėn greke do tė thotė stere, vendasit nuk e quanin me kėtė emėr. Grekėt e vjetėr kėtė krahinė nuk e kanė numėruar Greqi, por e patėn parė me pamje si “varvaros”, barbarė, domethėnė si tokė e huaj. Pėrderisa historianėt grekė, ēdo pėllėmbė tė tokės sė Greqisė e kanė pėrshkruar me detaje dhe gjerė e gjatė, Epiri pėr shumė kohė ishte i panjohur pėr historinė.
    Kjo dėshmon se kjo krahinė konsiderohej si njė tokė jashtė Greqisė. Pėrzierjet e gjuhėve dhe kulturave nė zonat kufitare, sidomos nė krahinėn greke tė Eolisė, u bėnė mbi shtresėn e pare, mbi gjuhėn pellazgjike, tė cilėt kanė qenė para grekėve. Me ardhjen mė vonė tė helenėve pellazgėt u shtynė nė Thesali dhe prej andej nė Epir. Kurse disa prej tyre kishin shkuar nė Itali. Meqėnėse nė kohėn e dyndjes sė tyre nė Evropė, helenėt ndodheshin nė gjendjen e barbarisė, kishin pranuar besimin e pellazgėve dhe kishin marrė shumė gjėra nga gjuha e tyre.
    Nga pėrzierja e gjuhės sė tyre lindi nė Greqi njė gjuhė, e cila me kalimin e kohės u nda nga pellazgjishtja. Kėtu gjen mbėshtetjen shkaku pse gjuha e poetit Omer tė “Iliadės dhe Odisesė” shihet si mė e afėrt me pellazgjishten, si gjuha e filozofit Platon. Emrat e perėndive greke, pothuaj tė gjithė janė pellazgjisht, ndaj gjuha e vjetėr e Epirit nuk ka qenė greqishtja, por ka qenė pellazgjishtja. Historishkruesi i Greqisė sė vjetėr, Pintarku dhe gjeografi Straboni e thonė qartė se Epiri pėrdorte njė gjuhė tė veēantė, se edhe nė Maqedoni nuk flitej gjuhė veē kėsaj. Straboni nė gjeografinė e vet, Epirin nuk e pėrmend nė pjesėn qė i kushtohet Greqisė, kurse Ilirinė dhe Maqedoninė i ka trajtuar sė bashku.
    E si tė mos themi me bindje tė plotė se kėta janė stėrnipat e pellagėve? Pra, mendoj se kemi mundur tė dėshmojmė qė banorėt e Epirit (si ata tė Maqedonisė) kanė qenė pellazgėt, se pellazgė do tė thotė shqiptar, dhe se pėr kėtė arsye Epiri qė nga kohėt e lashta ka qenė tokė shqiptare. Edhe gjeografi i shquar Malte Bron vėrteton kėtė tezėn tonė dhe e provon me fakte tė pakundėrshtueshme. Ndėrsa, pėrsa u pėrket Pirros, Aleksandrit dhe Aristotelit, deri sa i pari ėshtė bir i tokės sė Epirit dhe dy tė tjerėt janė bij tė tokės sė Maqedonisė, pse tė mos pranojmė se ata kanė qenė shqiptarė? Dihet se edhe vetė grekėt i quanin “varvaros”, d.m.th tė huaj.
    Ligjėratat qė ka mbajtur Demosteni kundėr Filipit, atit tė Aleksandrit, ekzistojnė edhe sot e kėsaj dite. Kur ndodhej nė Azi Aleksandri i pati folur njėrit prej gjeneralėve tė tij me njė gjuhė qė flitej vetėm nė vendin e vet. Qė tė ketė qenė bullgarisht, thotė ai, dihet qė bullgarėt kanė ardhur vonė nė Evropė.

    Nga Plutarku e Straboni kemi mėsuar se Maqedonia dhe Epiri kishin njė gjuhė tė pėrbashkėt. Prandaj, gjuha e veēantė qė ka folur Aleksandri, natyrisht do tė ketė qenė pellazgjishtja, dmth, shqipja. Dhe vetė ai dhe mėsuesi i tij, Zoti e di mirė, kanė qenė shqiptarė. Sa pėr pėrkatėsinė shqiptare tė Skėndėrbeut ėshtė e kotė t’i hyjmė punės pėr tė dėshmuar njė gjė tė tillė."

    Imazhet E Bashkangjitura Imazhet E Bashkangjitura  
    «Hapi i parė nė likuidimin e njė populli ėshtė tė fshini kujtesėn e tij. Shkatėrroni librat e tij, kulturėn e tij, historinė e tij. Atėhere vini dikė tė shkruajė libra tė rinj, tė krijojė njė kulturė tė re, tė shpikė njė histori tė re. Para se tė kalojė shumė kohė kombi do tė harrojė se ēfarė ėshtė dhe ēfarė qe».


    " A nation of sheep will beget a government of wolves" : Edward R. Morrow ( 1908-1965 ) American Journalist.



  7. #7
    Anėtar i ri Avatari i Bilderberg
    Anėtarėsuar
    Jul 2008
    Postime
    1,425
    Post Thanks / Like
    Rrespekti
    59

    Gabim

    Disa libra me vlere historike dhe nga historiane te njohur, qe trajtojne historine e Greqise duke u bazuar mbi zbulimet arkeologjike dhe shkrimtaret antike greke, sqarojne fakte historike te pakundershtueshme.


    Keshtu psh., Mark P.O. Morford dhe Robert J. Lenardon me librin e tyre ”Classical Mythology” ku japin te dhena te sakta historike per banimin e kesaj zone.
    (faqja 16)
    Per shume kohe eshte besuar se territori i Greqise nuk ka qene i banuar perpara periudhes se Neolitit. Por ne ditet e sotme, ne dime se ai vend ka qene i banuar qe ne kohen e Paleolitit ( mbi 70000 shtatedhjete mije vjet p.e.s.). Germimet dhe studimet e fundit arkeologjike kane zbuluar se keta banore te hershem nuk kane asgje te perbashket me popullsine e mevonshme Greke. Te dhenat per periudhen e Neolitit (vitet 6000 - 3000 p.e.s.) jane me te shumta. Arkeologet kane zbuluar vend-ndodhje komunitetesh bujqesore (konture te shtepive, ene balte, vegla pune dhe varre). Mendohet se banoret e kohes se Neolitit erdhen ne kete zone nga Lindja dhe Veriu. Ekziston nje ngjashmeri e dukshme fetare e kesaj popullsie dhe asaj jo-greke (Minoane) te ardhur ne fund te kesaj periudhe. Treguesi me domethenes i ketij fakti jane idhujt e prezantuar ne statuja te vogla grash te shendetshme, me gjinj dhe vithe te beshme. Jane gjetur gjithashtu figura burrash, por gjithsesi ne nje numer shume me te vogel. Ne kete periudhe vihet re nje adhurim dhe respekt per nenen-zot (perendeshen) qe me ane te pjellorise siguronte ekzistencen. Por nuk dihet ne se kishte nje burre qe e shoqeronte kete nene-zot.
    Fundi i Epokes se Gurit dhe fillimi i Epokes se Bronxit pasoi ne Greqi, Krete dhe Ishuj me pushtimin nga Lindja (kjo popullsi qe vinte nga Azia e Vogel, vazhdoi ne Aegean (deti Egje; shen. i perkth.) ne jug te Peloponezit dhe arriti deri brenda territorit te Greqise se sotme. Kjo popullsi kishte meriten per ndertimin e qyteterimit te madh Minoan te Kretes. Epoka e Bronxit ndahet ne tre periudha te medha: e Hershme, e Mesme dhe e Vone. Epoka e Bronxit ne Krete quhet ndryshe Epoka Minoane (sipas gojedhenes se Mbretit Minos); per Ishujt termi eshte Cycladic (Cyclades jane ishujt qe rrethojne ishullin Delos); ne Greqi kjo quhet Helladike (Hellas e quajne greket vendin e tyre). Epoka e Bronxit te Vone (1600 - 1100 p.e.s.) ne Greqi quhet ndryshe Epoka Mycenaeane, prej qytet-keshtjelles se fuqishme (Mycenea) qe ishte dominuese ne Greqine e kesaj periudhe.
    Koha dhe terminologjia e periudhes se Bronxit eshte si vijon:

    Epoka e Bronxit te Hershem, vitet 3000 - 2000 p.e.s.
    E Hershme Minoane,
    Cycladic,
    Helladic.

    Epoka e Bronxit te Mesem, vitet 2000 - 1600 p.e.s.
    E Mesme Minoane,
    Cycladic,
    Helladic.

    Epoka e Bronxit te Vone, vitet 1600 - 1100 p.e.s.
    E Vona Minoane,
    Cycladic,
    Helladic,
    quhet gjithashtu edhe Epoka Mycenaeane.

    Civilizimi Minoan u zhvillua shume ne Epoken e Bronxit te Mesem dhe arriti kulmin ne periudhen pasuese (1600 - 1400). Pallati ne Cnossus ishte nje shkelqim i vertete (gjithsesi, nje tjeter ne Phaestus ishte gjithashtu mbrese-lenes). Germimet konfirmojne se Cnossus ishte kryeqyteti i Kretes dhe se fuqia e Minoaneve u zgjerua edhe mbi ishujt e Egjeut dhe deri ne pjesen qendrore te Greqise se sotme. Plani kompleks i pallatit ne Cnossus vlen si baze historike per legjenden e Minotaurit. Fakti qe qyteti Cnossus nuk kishte mure rrethues (ndryshe nga qytetet keshtjella te Greqise) tregon se mbrojtja e tij bazohej ne floten detare. Sofistikimi i artit dhe arkitektures Minoane tregon qarte shkallen e civilizimit, por me saktesisht pikturat dhe faktet artistike reflektojne zhvillimin e madh ne sensin fetar, p.sh. rendesia e buallit ne ritualet fetare, roli dominant i gjarperit-zot dhe kuptimi i shenjte i sopates me dy tehe. Gjithashtu duket shume qarte se nderimi i nenes-zot ishte baze e fese se Minoaneve.
    Rreth viteve 1400 p.e.s., fuqia e Kretes eklipsohet (arkeologet kane zbuluar shenja zjarresh dhe shkaterrimesh qe i perkasin asaj periudhe) dhe perqendrimi i civilizimit kaloi ne pjesen kryesore te territorit te sotem grek. Ishin valle greket ata qe shkaterruan Cnossus dhe pushtuan ishullin Minoan? Ishte vetem nje termet pergjegjes per eklipsimin e forces se ketij ishulli? Teorite jane te shumta por nuk ekziston nje mendim i perbashket pervec faktit se studiuesit jane te ndare ne dy grupe: njeri grup thekson thekson influencen dominuese te Minoaneve mbi te gjithe territorin e Greqise, por kundershtojne renien e Kretes nga pushtimi Grek; ndersa grupi tjeter ngulmon ne shkaterrimin e Kretes prej pushtimit te grekeve te cilet fituan keshtu kontrollin mbi ishullin.
    Germimet e fundit ne ishullin Thera (Santorini i sotem, rreth 70 milje ne veri-perendim te Kretes) kane treguar shenja shkaterrimi nga termetet ne periudhen Minoano-Mycenaeane; por nuk eshte provuar ne se termete te tilla ishin pergjegjese per shkaterrimin edhe te ishullit te Kretes. Zbulimi ne vitin 1960 e.s. i nje pallati ne Zakros, qytet ne Kreten lindore, trgon se ndoshta ai eshte shkaterruar ne te njejten kohe me ishullin Thera.
    Ne territorin e Greqise se sotme, Epoka e Bronxit te Mesem (2000-1600 p.e.s. ose periudha e mesme Helladike) u shoqerua me pushtim nga Veriu dhe ndoshta Lindja. Keta Indo-Europiane Veriore jane Greket e pare (ata flisnin greqisht) qe hyne ne kete gadishull; gradualisht ata krijuan nje civilizim (zakonisht te quajtur Mycenaean) i cili arriti kulmin e tij ne periudhen e Vone Helladike (1600-1100 p.e.s.). Ata mesuan shume prej Minoaneve; pikturat, pallatet dhe enet prej balte kane ngjashmeri te dukshme, por edhe disa ndryshime.
    Ne besimin fetar kishte nje ndryshim te dukshem midis Minoaneve dhe Mycenaeaneve. Pushtuasit veriore te pas viteve 2000 p.e.s. (Mycenaeanet ose greket) adhuronin kryesisht nje zot qiellor, Zeusin, dhe ne pergjithesi qendrimet e tyre fetare nuk ishin te ndryshme nga ato te pasqyruara ne boten e Olimpit qiellor te Homerit. Sa e ndryshme kjo nga atmosfera shpirterore e Minoaneve te dominuar nga koncepti i nenes-zot, me ose pa nje burre qe t’i korespondoje! Ne cdo kendveshtrim, mitologjia greke duket se ka adoptuar dhe pastaj reflektuar te dyja keto kultura.
    ...Plaka argjili me mbishkrime jane gjetur ne territorin kryesor (sidomos nje koleksion i pasur eshte gjetur ne Pylos). Keto pllaka ishin mbipjekur prej zjarrit qe shkaterroi keto fortesa, perpara se te sulmoheshin nga pushtuesit. Celsi i deshifrimit te pllakave Linear B u zbulua ne vitin 1952 nga Michael Ventris, i cili u vra ne nje aksident automobilistik ne 1956.
    Pllakat Linear A (derivat i te cilave jane Linear B) jane gjetur ne Krete por akoma nuk jane deshifruar; eshte e kuptueshme qe pllakat Minoane Linear A nuk jane Greke. Pllakat Linear B ( te cilat ne e dime qe jane shkruar ne Greqishten e vjeter) jane gjetur gjithashtu ne Cnosus ne menyre provokative per rindertimin e historise.

    Mburrja Greke e koheve moderne per literaturen antike e cila e ka bere ate vend te njohur ne te gjithe boten, eshte nje e vertete e pamohueshme. Por nga shume dihet dhe nga pak thuhet se:

    ...Greket huazuan simbolet e shkrimit fenikas per te krijuar nje alfabet te tyrin. (”Classical Mythology”, faqja 22)

    Greket huazuan kete alfabet nga Fenikasit, mbret i te cileve ishte babai i Kadmus (Cadmus) dhe ky i fundit, pas nje mbreterimi te gjate ne Tebe u be mbret i Ilireve me ne veri. Besoj se eshte e pamohueshme qe baba e bir flisnin te njejten gjuhe, ashtu si edhe nipi i tyre mbreti Minos ne Krete. Prej ketu mund te nxirret nje konkluzion natyral edhe mbi shkrimin e pllakave Linear A dhe B te gjetura ne Krete, si dhe pse ato Linear A nuk mund te deshifrohen. Pas pushtimit te ketyre territoreve dhe shkaterrimit te vlerave kulturore te kesaj popullsie eshte me se normale mos deshifrimi i ketyre shkrimeve. Por kush ishte Kadmus dhe Teba?
    Qyteti keshtjelle i Thebes ishte Kadmea (Cadmeia), qe e mori kete emer per nder te themeluesit legjendar te tij Kadmus. Ai ishte biri i Agenorit, mbret i Tyre, dhe vella i Europes. Babai e dergoi Kadmus per te gjetur motren e tij; ajo ishte rrembyer ne Krete prej Zeusit, nga i cili ajo u be nene e Minos (mbreti i Minoaneve ne Krete, nga i cili mori emrin edhe periudha,”Epoka Minoane”, 3000-1600 p.e.s.; shen. i perkth.) (”Classical Mythology”, faqja 298-302)
    .
    .....
    Pas fatkeqsive me vajzat e tyre, Kadmus dhe Harmonia mbreteruan ne Theba per nje kohe te gjate, duke e civilizuar popullin e tyre, dhe kryesisht u mesonin njerezve te shkruanin. Se fundi ata u larguan ne drejtim te veri-perendimit ku Kadmus u be mbret i Ilirjaneve; ne fund te jetes se tyre te dy ata u kthyen ne gjarperinj (sic eshte trajtuar me siper Gjarperi ishte nje figure qe simbolizonte rendin kozmik dhe besimin fetar tek pellasget; shen. i perkth.) krejt te pademshem (kjo histori eshte treguar nga Euripidi dhe Ovidi) ose u derguan ne Elysium nga Zeusi. Si gjarperinj ose si banore te Elysium ata ishin paraardhes te respektuar prej pasardhesve te tyre, dhe largimi i tyre nga Kadmeia (Theba) nuk u be prej ndonje humbje beteje ose mjerimi, por si simbol i ndryshimit te tyre nga te vdekshem ne heronj ose status qiellor.

    Eshte me se e kuptueshme, se dy popullsite e ardhura ne kete territor perpara grekeve, ajo e kohes se Neolitit (70000 vjet p.e.s.) dhe ajo Minoane (3000 vjet p.e.s.) kane te njejten prejardhje, fe dhe zakone. Por, kush ishin Minoanet? Sic u parashtrua me lart popullsia dhe epoka u quajten Minoane prej emrit te Minos, mbretit te Kretes dhe i biri i Europes e cila ishte motra e Kadmus mbretit te Tebes (Thebe). Sipas shkrimtareve antike greke, Kadmus pas mbreterimit ne Tebe shkoi me ne veri dhe u be mbret i Ilirjaneve (nga nje llogaritje e thjeshte e kohes kur jetoi Minos nipi i Kadmus, del se Ilirjanet ndodheshin ne trojet e tyre edhe aty ku sot quhet Greqi te pakten 1000 ne mos 70000 vjet perpara grekeve). Kuptohet se as antikasve greke nuk u pelqente te permendnin faktin se keta Iliro-Pellasgiane ne ate kohe banonin edhe ne territorin e Greqise se sotme. Por Joseph Campbell ne librin ”Primitive Mythology” jep te dhena studimore qe e vertetojne kete fakt si dhe per manipulimin Grek te historise duke futur thuajse kudo prezencen e Zeusit, megjithse ne ate kohe keta zota nuk kishin ”mberritur” ne keto territore:
    (faqja 184)
    Festivali Grek i quajtur Thesmophoria, ishte ekskluzivisht per grate, dhe, sic ka demonstruar Jane Harison ne Prolegomena ne Studimin e Fese Greke, te tilla rite ne territorin e Greqise ekzistonin vetem ne kohen para-Homerike; qe do te thote se keto rite kishin mbijetuar, nga e ashtu-quajtura periudhe Pellazgiane, ne epoken e bronxit te hershem kur qyteterimet e Kretes dhe Trojes ishin ne lulezim te plote dhe zotat luftarake, Zeusi dhe Apolloni, te Grekeve te mevonshem patriarkale nuk kishin mberritur ende ne kete zone qe te zvogelonin forcen e nenes, perendeshes se madhe.

    Dihet gjithashtu, sipas pemes familiare te Kadmus te dhene me poshte, se e bija e stergjyshit te Kadmus (lumit-zot) Inachus i cili ndodhej ne Argos, ishte Io, nena e Epaphus themeluesit te familjes mbreterore te Egjiptit dhe Argosit. Epaphus, ishte babai i Lybias (Libise) dhe Agenorit qe ishte mbreti i Fenikasve (nga te cilet greket, sic e permendem edhe me lart, huazuan alfabetin) dhe babai i Kadmus. Pra e perseritur ne menyre te merzitshme, greket huazuan alfabetin nga Fenikasit, mbreti i te cileve ishte babai i mbretit te Ilireve Kadmus. Dhe mua me vinte per te qare dhe per te qeshur kur ne nje nga seancat e parlamentit grek, nje deputet (nuk di se i kujt) i beri te gjithe greket deputete te duartrokisnin ”pa dallim feje krahine dhe ideje”, duke thene, ”Duhet ta kemi te qarte zonja dhe zoterinj se kur themi Veriu i Epirit kemi thene Veriu i Greqise”. Keta lloj qeniesh njerezore ne se do te shihnin fjalorin dhe hartat per ate kohe, do te kuptonin dy gjera: se pari, Epir perkthehet ”territor kryesor” (Main Land); dhe se dyti, ky territor ne cdo harte te asaj kohe eshte i ndare nga Greqia, ndersa vete shkrimtaret antike greke kane shkruar se ai banohet nga nje popullsi e huaj jo greke. Por le t’i kthehemi fakteve dhe studimeve historike, qe tregojne vendndodhjen e paraardhesve te Kadmus bazuar ne legjendat e vete grekeve ku sipas librit ”Classical Mythology”:
    ...Ne historine e Argive i pari i njerezve ishte Phoroneus, i cili themeloi mbreterine e Argos dhe vendosi, ne ndeshjen per territore midis Poseidonit dhe Heras, ne favor te Heras. I inatosur, Poseidoni i thau lumenjte Argive, nje nga te cilet ishte Inachus, babai i Phoroneus. (Faqja 368. Perseus dhe Legjendat e Argos)

    Nepermjet Epaphus, Io kishte themeluar familjet mbreterore te Egjiptit dhe Argosit, si dhe Phoenicia (mbreterine e Fenikasve; shen i perkth.), te Tebes dhe Kretes. Vete Epaphus, thuhet se ka themeluar shume qytete ne Egjipt, duke perfshire edhe qytetin mbreteror te Memphis. Vajza e tij Libya (Libia), e cila i dha emrin e saj nje pjese te Afrikes veriore; kishte dy djem binjake, Agenor dhe Belus, nga te cilet Agenor u be mbret i Phoenician (Fenikasve; shen i perkth.), dhe ishte babai i Kadmus (themeluesit te Tebes dhe me vone mbret i Ilireve, faqja 302; shen i perkth.) dhe i Europes (nena e mbretit te Kretes Minos). Belus qendroi ne Egjipt dhe u be babai i dy djemve binjake, Aegyptus (Egjiptit; shen i perkth.) dhe Danaus. (faqja 37

    Inachus


    Io m. Zeus Phoroneus
    I I
    Epaphus Niobe m. Zeus Apis (Serapis)
    I
    Libya
    I I
    Belus Agenor

    Aegyptus Danaus Kadmus Europa
    I I (Mbreti i Ilirjaneve) I
    49 djem Lynceus m. Hypermnestra 49 vajza Minos
    I (Mbreti i Kretes)
    Abas

    Proetus Acrisius
    I
    Danae m. Zeus
    I
    Perseus m. Andromeda

    Pema familiare e Kadmus


    Fakti i nje perkatesie fetare jo-greke por i fese me te lashte te njohur, asaj Indiane, te banoreve te Epirit verteton edhe njehere perkatesine etnike jo-greke te kesaj treve Ilire. Kjo mund te shihet ne librin ”OCCIDENTAL MYTHOLOGY The Masks of God” dhe ne librin ”Primitive Mythology” nga Joseph Campbell, ku jepen te dhena te vlefshme mbi besimin e vjeter fetar te Epirit, si dhe ngjashmerine e ketij besimi me ate te qyteterimit te hershem Indian.

    Ne librin ”Mbi Kafshet e Natyres”, Aelian, nje autor Romak (222 e.s.), pershkruan nje gjrper te shenjte ne Epirus, qe thuhej se i perkiste Apollonit, por qe ne te vertete ishte nje nga gjurmet e mbijeteses se mitologjise para-Helenike. (faqja 20)


    Ne territorin e Greqise ne kohen e Pellasgianeve dhe ne Indi ne kohen e Dravidianeve, demonet simbolizonin formalisht forcen e rendit kozmik, e tille ishte forca e gjarperit te pavdekshem.
    .....
    Perandoria Minoane e Kretes u shperbe ashtu si dhe qytetet binjake, Harappa dhe Mohenjodaro te civilizimit Dravidian te Indise. Ne Indi mitologjia e vjeter e forces se gjarperit vazhdoi deri ne gjysmen e mileniumit te pare para eres sone, ajo ka absorbuar te gjithe panteonin dhe shpirtin e zotave te Vedikut: - Indra, Mitra, Vayu etj.

    ...Kjo fitore e principit te deshires se lire, sebashku me moralin e pergjegjsise individuale, treguan dallimet e para karakteristike te miteve Oksidentale; dhe ketu e kam fjalen jo vetem per mitet Arjano-Evropiane (Greket, Romaket, Keltet dhe Gjermanet), por gjithashtu edhe per ato te Semitike dhe Arjane te Levantit (Semitike: Akadianet, Babilonasit, Fenikasit, Hebrejte, dhe Arabet; Arjane: Persianet, Armenasit, Frygianet, Thrako-Ilirjanet, dhe Sllavet) (faqja 24).


    Ne librin ”PRIMITIVE MYTHOLOGY THE MASKS OF God” nga Joseph Campbell, shihet qarte ne baze te renditjes lashtesia e gjuhes shqipe:
    Franz Bopp (1791-1867), ka publikuar ne 1816 nje studim krahasues i sistemeve te zgjedhimit te Sanskrites, Greqishtes, Latinishtes, Persishtes dhe Germanishtes, duke bere te mundur me se fundi qe ne mes te shekullit te qartesohej nje shperndarje e afert e gjuheve te lidhura midis tyre duke i identifikuar ato ne pjeset me te medha te botes se civilizuar: kjo shperndarje e gjere e familjeve gjuhesore e ka prejardhjen nga nje burim i vetem dhe perfshin: (I) pas Sanskrites dhe Palit (gjuha e skripturave Budiste), shume nga gjuhet e Indise veriore, Singalezen (gjuha e Ceylon), Persishten, Armenishten, Shqipen dhe Bullgarishten; (II) Polonisht, Rusisht, dhe gjuhet e tjera Sllave; (III) Greqisht, Latinisht dhe te gjithe gjuhet e Evropes pervec Estonishtes, Finlandishtes, Hungarishtes, dhe gjuhes Baske. (faqja 9)


    THUCYDIDES, nje gjeneral athinas, shkroi librin, ”History of Peloponnesian War”, ku vertetohet edhe nje here banimi nga Pellasget i territorit te sotem Grek; te dhena mbi Iliret dhe aftesite e tyre luftarake qe i benin edhe gjeneralet Spartane te terhiqen, si dhe mbi Durresin te cilin greket donin ta kolonizonin me banoret e tyre. Keshtu ai sqaron se:
    ...Para kohes se Hellenit, birit te Deucalionit, dhe para Luftes se Trojes territori i Greqise se sotme nuk quhej Hellas. Pjese te ndryshme te ketij territori njiheshin nga emrat e fiseve perberese te tij, pra emra Pellasgiane. (faqja 36 ”Parathenie”)

    Nje nga qytetet e lashta Ilire ishte Durresi per te cilin gjenerali athinas shkroi:
    Qyteti i Epidamnusit (Durresi i sotem; shen. i perkth) ndodhet ne te djathte te Gjirit Ionik. Ai eshte nje territor i huaj qe banohet nga nje rrace Ilirjane e quajtur Taulantian. (faqja 49, ”Grindja per Epidamnusin”, vitet 446-433)

    Ambicjet ndermjet Athinasve, Spartaneve, dhe aleateve te tyre bene qe Durresi te kthehej ne nje arene perleshjesh ne te cilen humbesi me i madh ishte populli Ilir.
    ...E gjithe kjo shkaktoi nje ndjenje te keqe, dhe keshtu Korinthasit ishin teper te gatshem qe te dergonin forca ne Epidamnus. Ata kerkuan vullnetare per t’i derguar atje, dhe krijuan nje force qe perbehej nga Ambraciote, Leucadiane, si dhe vete qytetaret e tyre korinthas. Kjo force marshoi nga toka per ne Apolloni (ne rrethin e Fierit te sotem; shen. i perkth), qe ishte koloni e Korinthit, duke e shmangur keshtu rrugen detare nga frika se mos diktoheshin nga Kerkyrasit (Korfuzasit; shen i perkth.). (faqja 50)

    Mesazheret mberriten ne Korinth me lajmin se Epidamnusi ishte i rrethuar, dhe Korinthasit filluan te pregatisnin nje force cliruese. Ne te njejten kohe ata benin oferta per vullnetare qe te krijonin nje koloni Korinthase ne Epidamnus. Ata qe nuk shkonin per momentin, do te kishin te njejtat te drejta per toke si dhe ata qe shkonin te paret. Per kete arsye Korinthi e uli cmimin e tokes deri ne 50 dhrahmi korinthase. (faqja 51)

    Disa vjet me vone kur ish-luftetaret Athinas ktheheshin nga ekspeditat ushtarake per te rifilluar dhe ndertuar jeten civile, nje arsye e vecante nuk i lejonte ata te ndertonin shtepite e tyre perreth Akropolit, qendres se tyre shpirterore dhe fetare.
    ...Nen Akropolin ndodhet nje territor i quajtur ”toka Pellasgiane”, e cila ishte e mallkuar dhe nuk duhet te banohej; aty ndodhej gjithashtu nje fragment nga orakulli Pythian ku thuhej: ”Eshte me mire per Athinen ta lere te qete territorin Pellasgian”. (faqja 135, ”Nderprerja e Luftes”, viti 431 p.e.s.)
    Kjo nuk ishte dicka e re per Greket e mesuar te pushtonin territoret e tjereve, por ne kete rast atakishin te benin me nje qender te vertete shpirterore Pellasge, nga e cila ndiheshin te terrorizuar.
    Megjithse ne shume literatura artistike, historike, apo ushtarake shkruhet me admirim per luftetaret dhe jeten e Spartaneve, nuk e ka marre mundimin njeri te pohoje se:
    ...Ilirjanet jane nje rrace luftetaresh, dhe frika prej tyre beri qe te dy komandantet Spartane te binin dakort per t’u terhequr. (faqja 340, ”Fundi i Vitit te Nente te Luftes”, viti 423 p.e.s.)

    Rrenja e Dardaneve sipas mitologjise greke:
    Elektra, e bija e Atlasit, kishte dy djem prej Zeusit, Iasion dhe Dardanus. Pas vdekjes se Iasion (qe mendohet te kete ndodhur ne Samothrace), Dardanus lundroi per ne Troad, ku ishte mbret Teucer, i biri i lumit-zot Scamander. Atje Dardani u martua me vajzen e mbretit dhe ndertoi nje qytet te cilit i vuri emrin e tij. Pas vdekjes se Teucer, territori u quajt Dardania dhe banoret e saj (sipas Homerit) Dardane. Prej Dardaneve ka rrjedhur edhe familja mbreterore e Trojes. (faqja 458,”Azia e Vogel”)

    Perseri sipas te vjeterve te grekeve dhe mitologjise se tyre, origjina e Dardanus lidhet me vete KRIJIMIN.
    ...Titanet, bijte dhe bijat e Uranus dhe Ge (sipas mitollogjise greke, Ge ishte perendeshe dhe e bija e krijuesit te tokes Chaos; shen. i perkth.), jane dymbedhjete ne numer: Oceanus, Coeus, Crius, Hyperion, Iapetus (qe ishte babai i Atlasit, gjyshi i Elektres dhe stergjyshi i Dardanus, shume e shume vjet para ardhjes se grekeve; shen. i perkth.), Theia, Rhea, Themis, Mnemosyne, Phobe, Tethys, dhe i linduri i fundit Cronus ( i cili ishte babai i Zeusit; shen. i perkth). (faqja 33. Mitet e Krijimit)

    Prej Dardanus e kishte prejardhjen familja mbreterore e Trojes dhe kjo rrace shquhej nga te tjerat per bukurine dhe trimerine.
    ...Te tjeret kercenin dhe kendonin ne kor ndersa prifti Thracian, Orfeus, i shoqeronte ata me harpen e tij. Ketu eshte nje linje e vjeter Trojane e mbretit Teucher, e Ilus dhe Assaracus themeluesve te Trojes dhe bij te Dardanus, nje nder rracat me te bukura me heronj shpirt-medhenj dhe te nje kohe me te mire. (faqja 272-273.)

    Virgjili ishte nje shkrimtar Romak, dhe fjalet e tij mbi paraardhesit e familjes mbreterore te Romes me bejne te gjykoj se anti-Shqiptaret si Ministri i Jashtem Italian Dini, duhet te pakten te shprehin respekt ne se nuk e perkrahin kombin prej te cilit e kane prejardhjen:
    ...Prologu i Vergilit ne historine e tij per Aeneas (Enean e Trojes; shen. i perkth.), tregon lidhjen e historise Romake me Epiken Homerike, dhe portretizon Aeneas, si te mbijetuarin nga renia e Trojes dhe para-ardhes te udheheqesve te Romes (Aeneid 1. 1-7): Prej tij (Eneas; shen. i perkth.) e kane prejardhjen populli Latin, te vjetrit e Albas, dhe muret e Romes se madhe.
    Sipas Virgilit, Aeneas (pas renies se Trojes ne 1228 p.e.s..; shen. i perkth.) lundroi per ne Thrace, Delos dhe deri ne Krete, ku ai qendroi nje vit, duke besuar se ky ishte vendi nga ku kishte ardhur Dardanus. Nje epidemi dhe nje vizion i Penates e bene ate te lundronte perseri ne kerkim te Italise, e cila duhej te ishte shtepia origjinale e Dardanus, por me pare ai shkoi ne Epirus... (faqja 489. Mitologjia Romake..



    Chaos
    I
    Ge m. Uranus
    I
    Iapetus m. Clymene
    I
    Atlas
    I
    Elektra
    I
    Dardanus
    I
    Tros

    Ilus Assaracus Ganymede
    I I
    Laomedon Capys
    I
    Telamon m.Hesione Priam m. Hecuba Anchises m. Aphrodite
    I I
    Hector, Paris, Helenus, Cassandra, Aeneas m. Creusa
    Polyxena dhe shume te tjere. I
    Ascanius (Iulus)

    Pema familiare e Dardanus.



    Ne baze te ketyre te dhenave apo atyre arkeologjike qe percaktojne ne baze te objekteve te gjetura se mbreteria Dardane eshte krijuar rreth shekullit 18-te p.e.s dhe skemes se mesiperme te pemes familiare te Dardanus, shihet qarte lashtesia e emrit, tokes dhe popullit Dardan, per te cilin megjithse shume historiane e dine qe u shkaktoi humbje dhe veshtiresi pushtuesve Romake, ne literaturen shkollore te historise se Italise as qe permendet. Per te mos permendur qe shtete si Serbia (popullsia e te ciles ka filluar levizjen drejt jugut ne shekujt 6-8 te eres sone) pretendojne se kjo toke e hershme Ilire duhet t’u perkase atyre.
    Le te shpresojme se se afermi Akademia e Shkencave Shqiptare, meqenese ka perfunduar epoka kur duhej te merreshin me trimerite e Brigadave ”S” partizane, tani do te mund te merren seriozisht, ne se e kane ate deshire, me ceshtjen kombetare, duke mos lene burimet greke dhe serbe te manipulojne historine. Gjithashtu le te shpresojme se mediat Shqiptare (brenda dhe jashte territorit Shqip-foles), do ta beje popullin Shqiptar me te vetedijshem dhe krenar per prejardhjen e tij ne vend te ofrimit te thashethemeve banale te politikes.

    «Hapi i parė nė likuidimin e njė populli ėshtė tė fshini kujtesėn e tij. Shkatėrroni librat e tij, kulturėn e tij, historinė e tij. Atėhere vini dikė tė shkruajė libra tė rinj, tė krijojė njė kulturė tė re, tė shpikė njė histori tė re. Para se tė kalojė shumė kohė kombi do tė harrojė se ēfarė ėshtė dhe ēfarė qe».


    " A nation of sheep will beget a government of wolves" : Edward R. Morrow ( 1908-1965 ) American Journalist.



Thread Information

Users Browsing this Thread

There are currently 1 users browsing this thread. (0 members and 1 guests)

Tags for this Thread

Bookmarks

Rregullat E Postimit

  • You may not post new threads
  • You may not post replies
  • You may not post attachments
  • You may not edit your posts
  •